Apie vaikų pyktį, priešgyniavimą ir kas po tuo slypi? Kaip reaguoti ir padėti vaikui?

Norinčius sužinoti daugiau, kaip padėti vaikams su jų sunkiais jausmais, kaip taisyti vaiko netinkamą elgesį ir suprasti vaiko poreikius, kviečiame į 2 dalių mokymai tėvams su psichologe Ieva Šuipe lapkričio 30 ir gruodžio 7 d. (online).

Iš kur atsiranda piktas, protestuojantis, priešgyniaujantis vaikas? Kaip reaguoti, kaip padėti vaikui, apimtam stiprių jausmų?

Mes, tėvai, ne visada žinome, kad pyktis ir agresija, tai ne tas pats. Pyktis yra jausmas, kuris neišvengiamai kyla mums visiems ir yra gerai pykti. Agresija – tai elgesys, kurį dažniausiai reikia stabdyti.

Pyktis yra išorinis, išvestinis jausmas. Jis – tarsi ledkalnio viršūnė, kurią matome. Po pykčiu dažniausiai slypi gilesni dalykai: jausmai, kuriuos ne taip lengva parodyti ar net suprasti. Ir taip yra ne tik vaikams, bet ir mums – suaugusiems. Dažniausiai po pykčiu slepiasi tokie jausmai, kaip baimė, skausmas, nusivylimas, bejėgystė. O pyktis yra tarsi mūsų gynyba, apsauga nuo tų baisesnių jausmų.

Jeigu mes jaučiamės nesaugūs išreikšti tuos gilesnius jausmus arba nesusigaudome, kas su mumis vyksta, tai dažniausiai demonstruojame pyktį, o jeigu pyktį turime dėl kokių nors priežasčių užgniaužti, jis virsta į agresiją. Tas vyksta ir su mūsų vaikais.

Kai vaikas elgiasi agresyviai, tai žinutė mums, kad vaikas kažkur užgniaužė pyktį. Kai matome vaiko pyktį, turėtume pagalvoti, kodėl vaikas jaučia baimę ar nesaugumą, kokį gilesnį skausmą slepia jo pyktis. Tada nesunku suprasti, kodėl vaiko neigiamo elgesio padaugėja, kai jo gyvenime vyksta kažkokie pokyčiai, kai patiria stresą ar didelį nesaugumą: pvz. kai pykstasi tėvai, kai pradeda lankyti darželį ar mokyklą, kai tėtis kažkur išvyksta, netgi kai gimsta broliukas ar sesutė – tai yra svarbūs pasikeitimai, kurie išbalansuoja vaiko saugumo pamatą. Svarbu pridurti, kad vaikai, augę nesaugioje aplinkoje, dažnai to saugumo pamato iš viso neturi ir yra prikaupę daug streso iš praeities.

Noriu pasiremti garsių JAV psichologų, tokių žinomų knygų, kaip „Auklėjimas be dramų“ ar „Kaip svarbu būti šalia“, autorių Dan Siegel ir Tyna Bryson schema, kaip jie apibūdina esminius vaiko emocinius poreikius – anglų kalba visi žodžiai prasideda S raide, tad lengva prisiminti. Tam, kad vaikas iš esmės jaustųsi saugus, vaikas turi būti:

Apsaugotas, saugus – apsaugotas ne tik nuo pavojų, bet taip pat nuo gąsdinančio suaugusių elgesio su jais, kad besirūpinantis juo žmogus niekada netaps jam grėsmės šaltinis. Taip pat vaikas turi jaustis saugus rodyti visus jausmus, kuriuos jaučia, net ir tuos, kurie yra nemalonūs ir net gąsdinantys – kaip pvz. pyktis tėvams!

Matomas – matomas ne tik per savo elgesį, ką rodo išoriškai, bet taip pat, kas yra vaiko viduje: kokie jo poreikiai, jausmai, galbūt mintys ar vidinė logika skatina jį vienaip ar kitaip elgtis, vienaip ar kitai reaguoti. Vaikams yra taip svarbu būti matomiems, kad jie dažnai pasitelkia net ir blogą elgesį, kad būtų pamatyti, jeigu jie to dėmesio negauna šiaip, dėl to, kokie jie yra. Nes vaiko vidinė logika veikia tokiu principu – jau geriau būti baramu ar net baudžiamu, negu būti nematomu!

Nuramintas – tai reiškia, kad artimas juo besirūpinantis žmogus bus šalia, kai jam jo reikės: kai kūdikis verks, tai reikš, kad suaugęs atlieps į jo poreikius, paims ant rankų, priglaus, vyresnis vaikas bus išgirstas ir taip pat neatstumtas su savo jausmais.

Vaikai dažnai tų poreikių sąmoningai patys negali parodyti ir išreikšti. Kai vaikas jaučiasi bejėgis ir negali kitaip parodyti savo poreikių, jie skundžiasi, zyzia, atrodo kad visur naudoja jėgų kovą, tampa apatiškas, gynybiškas, agresyvus.

Kartais nereikia žvelgti taip giliai. Iš tiesų, neretai būna ir taip, kad vaiko negebėjimo būti ramiai, staigaus pratrūkimo, pykčio priepuolio ar atsikalbinėjimo priežastis gali būti ir nepatenkinti fiziologiniai poreikiai. Puikiai žinome, kaip greitai vaikai gali netekti pusiausvyros, kai jie yra alkani, pervargę ar ant ligos slenksčio. Ir dažnai, patenkinus poreikį, problema išsisprendžia. Tad kalbant apie poreikius, kviečiu įsivaizduoti A. Maslow piramidę: jeigu patenkinti fiziologiniai poreikiai, tai galbūt nepatenkinti saugumo ar priklausymo ir pan.

Vis tik labai dažnai, priežastis gali būti emocinė. Kartais vaiko gyvenime vyksta dideli, stresą, įtampą, baimę keliantys pokyčiai, kartais tai gali būti ankstesni, neišspręsti įvykiai, traumos, bet kartais įtampą ir stresą gali kelti ir atrodytų iš pirmo žvilgsnio kasdienės situacijos. Visa tai kaupiasi viduje ir atsiradus galimybei, pvz. grįžus namo, susitikus su tėvais – atsidūrus saugioje erdvėje – gali išsiveržti kaip tikras ugnikalnis.

Reali situacija: trimetį berniuką ateina mama pasiimti iš darželio. Jau rengiantis jis priešgyniauja, atsisako pats vilktis striukę ir autis batukus. Grįžęs namo ir pradėjus mamai ruošti vakarienę, jis kabinėjasi prie vyresnės sesės, garsiai surinka, jeigu kažkas vyksta ne pagal jo norus, bando atiminėti daiktus iš sesės ir reikalauti jų sau. Mamai nubrėžus ribą ir pasakius, kad nors ir yra labai piktas ir atrodo pavargęs, turės palaukti savo eilės, berniukas pratrūksta garsiai raudoti.

Kas čia nutiko?

Jei vaikas galėtų pats suprasti, kas su juo darosi ir pasakyti tai mamai, jo kalba skambėtų turbūt kažkaip panašiai į tokią:

„Mama, tu net neįsivaizduoji, kokia buvo sunki mano diena. Kai palikai mane darželyje, protarpiais tavęs labai ilgėjausi, norėjau apsikabinti ar kad mane paguostum, kai kitas vaikas atėmė iš manęs mašinytę ir neatidavė atgal. Ne kartą šiandien turėjau pakentėti ir palaukti savo eilės, kai kiti vaikai plovėsi rankas ar ieškojo priemonių darbeliams. Kai ėjome į lauką, man niekaip nepavyko apsiauti pačiam batukų, kol auklėtoja pamatė, kad man reikia pagalbos, likau koridoriuje paskutinis, kai kiti vaikai jau žaidė lauke, o grįžus namo buvau pavargęs ir alkanas“.

Žinoma, kad tai nebuvo kažkokie traumuojantys įvykiai, bet tai yra kasdienės situacijos, kurios vaikams kelia vienokį ar kitokį stresą. O grįžus namo – atsidūrus saugioje aplinkoje, gali prasiveržti kaip ugnikalnis.

Poreikis verkti palengva kaupiasi, kol tampa toks stiprus, kad vaikas daugiau nebegali susilaikyti. Tą akimirką beveik bet kas gali sukelti ašaras. Todėl kartais būna taip, kad verkimo priežastis visai nėra tai, kas ką tik įvyko. Tokio protrūkio, atrodo, negali pateisinti susidariusi situacija. Autorė Aletha Solter tai vadina sulūžusio sausainio fenomenu: “tarkim, jūsų vaikas nori užkąsti ir jūs paduodate jam paskutinį sausainį. Deja, sausainis sulūžęs, ir vaikas ima dėl to zirzti. Paaiškinate, kad tai paskutinis dėžutėje likęs sausainis. Tą akimirką vaiką ištinka tikras pykčio protrūkis, jis ima verkti ir rėkti dėl sulūžusio sausainio“.

Aišku, kad gauti sulūžusį sausainį nėra skausmingas įvykis. Tai tampa pretekstu išlieti susikaupusius jausmus. Kaip ir berniukui iš darželio – mamos nubrėžta riba, neleidimas kažko daryti tapo tik tuo sulūžusiu sausainiu, paskutiniu lašu taurėje tą dieną.

Kaip matėme situacijoje, dažnai, kai vaikas elgiasi netinkamai, ramiai, su empatija nubrėžus ribą – jeigu vaikas jaučiasi pakankamai saugus – jis pratrūks verkti.

Jeigu taip nutinka, pirmiausia ką reikia padaryti – tai viduje labai apsidžiaugti! Tai yra didelis komplimentas mums, jeigu vaikas išdrįso mums parodyti savo jausmus, o tada su visa ramybe, meile ir šiluma būti šalia ir leisti verkti tiek, kiek jam reikia.

Kur gi čia terapinis momentas? Kodėl vaikams reikia išlieti susikaupusį pyktį? Jį išverkiant, išsijuokiant ir pan.?

1. Kai tėvai ar kiti suaugę priima visus vaiko jausmus su empatija, yra šalia, verkimas veikia terapiškai – išreiškus, išliejus visus sunkius jausmus, jie išgaruoja – vaikams stipriai palengvėja. Išsiverkimo metu ženkliai sumažėja streso hormonų organizme, dėl šios priežasties vaikai po to būna labiau atsipalaidavę ir laimingi. Vaikas ne tik tampa linksmesnis, labiau patenkintas likusią dieną ar net savaitę, bet tuo pačiu jis tampa artimesnis tėvams ir daug labiau bendradarbiaujantis. Iš tikro vaikams kenkia, jeigu mes juos atstumiame su jų jausmais, paliekame juos vienus su savo jausmais tvarkytis, liepdami tuojau pat nurimti, neleidžiame jiems jausti to, ką jaučia.

2. Be to, tai, kai esame šalia, ramūs, nesistengiame nukreipti dėmesio nuo vaiko jausmų ar jo nutildyti, padedame vaikui suprasti, kas su juo vyksta, įvardindami jo jausmus, padedame ir vaikui juos priimti, nebebijoti, priimti kaip buvimo žmogumi dalį.

Ir čia įvyksta tai, kas vadinama empatijos galia: kai priimame kito jausmus, tie jausmai praranda savo galią ir pradeda blėsti. Čia kaip su garuojančiu puodu, jeigu mes bandome uždengti, užspausti, vis tiek pratrūks ir išsiverš, o jeigu atkeliame dangtį, garai pradeda garuoti ir sprogimas neįvyksta. Mūsų jausmų priėmimas moko vaikus, kad jo emocinis pasaulis nėra pavojingas, blogas, gėdingas, jis yra bendras visiems ir įveikiamas.

Ištrauka iš psichologės Ievos Šuipės pranešimo “Lietuvos globėjų ir įtėvių asociacija“ 2021 m. gruodžio 11 d. konferencijoje “Vaiko pyktis ir ašaros. Kaip išbūti su vaiko jausmais?”