Taip turbūt gali vadintis tik knyga. Reti tėvai, kurių namuose auga daugiau nei vienas vaikas, gali pasigirti tokia idile savo šeimoje. Kartais kova tarp vaikų yra akivaizdi ir pasireiškia audringais pykčiais, peštynėmis, riksmais, kartais tiesiog bandymu atkreipti tėvų dėmesį visais būdais, kokius tik vaikas išmano – ir gerais, ir blogais. Kartais vaiką puola įkyrios mintys ir baimės: baimė prarasti tėvų meilę, dėmesį, mintys, kad brolis ar sesuo jiems mielesnė, artimesnė, labiau mylima. Kitaip kodėl tada tėvams prireikė to mažo naujo kūdikio?
Konkurencija dažnai tapatinama su vyresnėlio „nuvertimu nuo sosto“ – kai iki šiol buvusi vienintelė tėvų akių šviesa tampa jau ne be jis, o mažasis. Tačiau konkurencijos ir pavydo jausmai apima ir mažuosius – jie pavydi vyresniajam jo savarankiškumo, protingumo, gebėjimų, bando juos nuolat vytis.
Adleris (Alfred Adler) kalbėjo apie asmenybės raidą, priklausančią nuo gimimo eiliškumo. Turbūt sutiksite, kad vienokie užauga pirmagimiai, kitokie būna antri, viduriniai vaikai, dar kitokie – jaunėliai. Tačiau ne pats gimimo eiliškumas kaip pats savaime suformuoja tam tikras būdo savybes mūsų vaikuose, kiek tėvų elgesys, reakcijos, priklausomai nuo vaikų gimimo eiliškumo: t.y. vaiko patirtis būnant vyriausiuoju, viduriniu ar jaunėliu vaiku šeimoje. Turbūt niekam nekyla klausimų, kodėl dažnai būtent vyriausi vaikai yra tokie atsakingi, dažnai perfekcionistai, gal net perdėtai rūpestingi?
Man labai įstrigo viena perskaityta mintis knygoje „Mano vaikai nesipyksta“ (E. Mazlish, A. Faber) – kad mes, tėvai, net ir elgdamiesi teisingai (kiek įmanoma tą teisingumą apibrėžti, žinoma), negalime garantuoti, kad mūsų vaikai užaugę bus geri draugai. Be tėvų elgesio vaikų tarpusavio santykiams ateityje įtakos turi jų temperamentas, jų charakterio bruožai, amžiaus skirtumas tarp vaikų, bei daugelis kitų dalykų. Tačiau kaip ten bebūtų, mes, tėvai, turėdami galvoje kai kurias žinias, galime užtikrinti, kad mūsų vaikai, jei tik to norės, galės būti draugais, neturėdami įsisenėjusių nuoskaudų ir pavydo vienas kito atžvilgiu.
Kai kurie autoriai teigia, kad konkurencija – tai mūsų, suaugusių minčių ir veiksmų, sukeltas reiškinys, kuris kyla dėl mūsų poreikio lyginti vaikus tarpusavyje, arba tiesiog lyginant savo vaiką su kažkokiu “pseudo“ vaiku, kuris geriau mokosi, geriau elgiasi ar dar kažin ką geriau daro už mūsiškį. Vaikai gimsta su dideliu poreikiu įtikti mums, jie nori būti mylimi ir priimti bet kokiomis priemonėmis. Todėl šioje vietoje, pirmas ir svarbiausias žingsnis mums, tėvams, yra sustoti ir pagalvoti – ar mes priimame savo vaiką tokį, koks jis yra? Ar mylime jį besąlygiškai?
Norint šeimoje turėti laimingus, savimi pasitikinčius, save priimančius ir nekovojančius tarpusavyje vaikus, labai svarbu nelyginti jų nei tarpusavyje su kitais, pavyzdžiui, kaimynų vaikais. Tai yra pirmas ir svarbiausias žingsnis. Tačiau aptarkime smulkiau, kokiais būdais tėvai galėtų užtikrinti gerus vaikų santykius nuo pat naujojo šeimos nario atėjimo į šeimą:
1. Ruošti vyresnėlį brolio, sesers gimimui dar laukiantis
Kiek ir ką vaikui pasakoti priklauso, žinoma, ir nuo vaiko amžiaus. Bet dvimečiui jau tikrai galima pasakoti, kad pilvelyje gyvena jo sesytė ar broliukas, parodyti echoskopo nuotraukas, pavartyti knygas apie kūdikio priežiūrą ir parodyti, kaip atrodo kūdikis. Tą svarbu daryti, kad sesuo arba brolis, parsivežtas iš ligoninės, nebūtų vaikui kaip perkūnas iš giedro dangaus.
Svarbu tik atminti, kad tai neturi būti vienintelė ir svarbiausia kiekvienos dienos tema.
2. Pokyčius vyresnėlio kasdienybėje daryti dar gerokai iki jaunėlio gimimo
Jeigu planuojate vyresnėlį pradėti leisti į darželį, pratinti miegoti savo lovelėje, atpratinti nuo čiulptuko ar kažkokius kitus, net ir smulkius pokyčius vaiko kasdienybėje, juos reikėtų pradėti įgyvendinti dar bent keletą mėnesių iki kūdikio gimimo. Tai svarbu tam, kad prieš kūdikiui gimstant, šie pasikeitimai jau būtų įsitvirtinę vyresnėlio rutinoje, ir vaikui tai nekeltų papildomo streso, nerimo, atsiskyrimo baimės.
Daugelis tėvų, artėjant gimdymo dienai, išveža vyresnėlį pas senelius ar kitus giminaičius. To nereikėtų daryti. Geriau senelius ar kitus galinčius pabūti su vaiku artimus žmones, pasikviesti pas save, o jei kitos išeities nėra kaip tik išvežti vaiką, tegul ta išvyka trunka kiek galima trumpiau.
3. Nereikalauti iš vyresnėlio pernelyg greitai suaugti
Tikėtina, kad vyresnėlis, gimus mažajam gali šiek tiek regresuoti: tapti mažiau savarankišku, pradėti nebedaryti to, ką jau lyg ir buvo gerai įvaldęs (pvz. dvimetis ar trimetis gali šlapintis į kelnytes, vėl norėti čiulptuko, gerti iš buteliuko ir pan.). Tokiu atveju, svarbu vaiko nespausti, nekritikuoti, geriau pastiprinti jo savarankiškumą, pastebint ir pasakant, kai jis padaro kažką, kaip dideli vaikai: „Tai bent – tu pats apsiavei batukus!”, sakant lyg tarp kitko mažajam: “Pažiūrėk, tavo brolis moka skaičiuoti iki 10! Kai paaugsi, tikiu, kad ir tave to išmokys“.
4. Stebuklingas nedalomo dėmesio laikas
Tai, turbūt, pats svarbiausias patarimas. Jokie žodžiai, pastiprinimai nepakeis vaikams laiko, kurį tėvai skiria tik jam. Tai bus galbūt valanda ar dvi kartą per savaitę ar 20 minučių kas antrą dieną. Bet tai turi būti laikas, kada vaikas su vienu iš tėvų tik vienu du, kada jie veikia tai, kas abiems patinka. Nedalomas dėmesys turėtų būti skiriamas kiekvienam vaikui: vieną dieną tai gali būti mamos laikas su vyresniuoju, o tėčio su jaunėliu, kitą kartą – atvirkščiai.
Būtų labai gerai nedalomo dėmesio metu vengti kalbėti apie brolį ar sesę, kalbėtis apie problemas ar vaiko netinkamą elgesį. Šis laikas gali būti naudojamas netinkamam elgesiui taisyti, tačiau didžiąją laiko dalį turėtų užimti maloni veikla.
Atminkite, kad ne visada ir vaikams reikia būti ir visur dalyvauti kartu, kartais gerai ir pailsėti vienam nuo kito, pabūti vienam su mama ar su tėčiu, su seneliais ar savo draugais.
5. Būti teisingiems tiek vyresniojo, tiek jaunesniojo vaiko atžvilgiu
Dažnai suaugę žmonės, prisiminę savo vaikystę, mini neteisybę, patirtą tėvams kišantis į jų konfliktus su seserimis ir broliais: kad, pavyzdžiui, dažniausiai buvo kaltinamas vyresnysis vaikas, užgavęs mažiuką (nes jis juk stipresnis!), vyresnio vaiko buvo prašoma nusileisti (nes jis juk didesnis, gali pakentėti!), vyresnieji vaikai buvo verčiami prižiūrėti mažiuką vietoj to, kad galėtų žaisti kieme su draugais ir panašiai. Visa tai dažnai sukelia didelį vyresnėlio pyktį mažajam (kuris realiai pats to pykčio net neišprovokavo, o tą padarė tėvų reakcija!) ir tikrai nekuria prielaidų gražiems jų santykiams ateityje.
Kai kurie autoriai anksčiau patardavo nesikišti į vaikų konfliktus, leisti patiems išsiaiškinti. Tačiau įsikišti reikia, jeigu norime, kad vaikai mokytųsi tinkamų konflikto sprendimo būdų, būtų atsižvelgiama į abiejų vaikų jausmus, o ne tiesiog nugalėtų stipresnis. Tad kištis reikia, tačiau tą daryti pastiprinant vaikus, atspindint jų jausmus, padedant ieškoti sprendimo: „Matau du berniukus, norinčius to paties žaislo. O žaislas tik vienas, ką darysime?“, „Matau, kad labai pyksti, bet mes nemušame žmonių. Pasakyk žodžiais sesei, kad pyksti ir nori atgauti savo žaislą“.
6. Vaikų nelyginti, žavėtis abiem (visais) vaikais
Ar susimąstėte, kas vyksta vyresnio vaiko širdutėje, kai tiek tėvai, tiek seneliai, tiek visi lankytojai, aiktelėja iš susižavėjimo kūdikiu: „Koks jis mažytis!”, “Koks jis mielas”, “O kokios rankytės, jūs tik pažiūrėkite!”, “O, jis šypsosi!” ir taip toliau ir panašiai. Vyresnysis vaikas tikrai nepamena, kad ir juo kažkada taip buvo žavimasi, o gal ir dar labiau. Žinoma, tai nereiškia, kad jokiu būdu negalima žavėtis kūdikiu, bet tą reikėtų daryti saikingai, pastebint ir vyresnįjį, vaikų nelyginti, ypač jiems girdint.
Kaip nepamiršti vyresnėlio ir jį pastebėti, paglostyti jo širdutę ar savimeilę?
- Girdint vyresniajam, lyg tarp kitko, galima pasakyti mažiukui: „Žinai, tau pasisekė, kad turi tokį rūpestingą didįjį brolį. Kaip jis tavimi rūpinasi, skaito pasakėles, prižiūri, kad nenukristum nuo lovos“ ir pan.
- Papasakoti istorijų apie tai, koks jis buvo mažiukas ir į kokį vaiką užaugo, pažiūrėti kartu jo kūdikio nuotraukas, papasakoti koks jis buvo, ką mokėjo ir ko nemokėjo.
- Tuo pačiu, parodyti vyresnėliui, kad yra gerai ir naudinga būti dideliu: „Kai tu buvai mažas, nemokėjai pats valgyti, kalbėti, tik verkdavai. O dabar – kaip šaunu – tu pats valgai, pats apsirengi, pasakai ko nori ir ko nenori.“, „Tu jau gali valgyti ledus“, „Tu gali važiuoti su tėčiu į parduotuvę ir padėti jam apsipirkti“.
7. Pasitelkti pozityvios tėvystės idėjas
Kai tarp vaikų ir tėvų yra stiprus ryšys, tėvai ribas nustato ne griežta kontrole ir bausmėmis, o reguliuojant elgesį empatiškai, priimant visas vaikų emocijas ir jausmus, vaikai auga laimingesni ir labiau pasitikintys. Tokie vaikai geriau sutaria ne tik su tėvais, bet ir tarpusavyje, myli ir gerbia vienas kitą.
Mes - tėvai 