Pakankamai geri tėvai: ką iš tiesų tėvams reikia žinoti?

„Šiais laikais auginti vaikus lengviau nei bet kada. Juk yra sauskelnės, skalbimo mašinos ir daug visokių palengvinimų tėvams“ – turbūt girdėjote šią frazę ir ne kartą, tiesa?

O koks jausmas viduje? Taip, mes negyvename karo, maro, bado laikotarpiu. Dėl to tikrai lengviau, nesiginčysiu. Bet tokio spaudimo tėvams būti tobulais, dar turbūt nebuvo niekad. Iš vienos pusės, galima pasidžiaugti, nes vis daugiau kalbama apie tai, kad vaikus reikėtų auginti be bausmių, o juo labiau be mušimo, kaip tai žaloja jų psichiką ir paveikia visą tolesnį gyvenimą. Labai džiugina, kad vis daugiau tėvų žino, jog yra pozityvių ir kur kas veiksmingesnių auklėjimo technikų, tačiau bėda ta, kad dažnai iš to siekio auginti vaiką kuo pozityviau, pamirštama, kad turi būti vaikui brėžiamos ribos, skiriamos atsakomybės. Žodžiu – ir lengva, ir ne visai.

Be to, kad esu psichologė, pati esu trijų vaikų mama. Pati ėjau tuo keliu nuo visiško pasimetimo link tobulybės siekimo, susidūriau su daug bejėgystės ir kaltės jausmų, o tada pradėjau ieškoti kaip susigrąžinti džiaugsmą į motinystę ir leisti sau atsipalaiduoti ten, kur tikrai įtampos nereikia. Tad pabandžiau sudėti į vieną ilgą straipsnį ir pasidalinti su Jumis, kas iš tiesų svarbu šiame kelyje. Gavosi 6 esminiai dalykai.

1.Pirmagimio kūdikio mama, pasitikėk savimi, savo vidiniu žinojimu

Šiais laikais labiau nei bet kada esame įsitikinę, kad visa, kas vyksta su vaiku, yra motinos atsakomybė. Ir taip, tame yra daug tiesos. Jeigu išmanome kūdikio raidą, žinome, kad tinkamas ryšys su mama (arba kitu pagrindiniu globėju) pirmaisiais gyvenimo metais yra svarbiausias formuojantis sveikai asmenybei. Tačiau tai anaiptol nereiškia, jog tam, kad vaikutis augtų emociškai sveikas, jam reikalinga tobula, neklystanti mama. Kaip teigė D.Winnicott, vaikams reikia tikrų, pakankamai gerų mamų. Santykių problemų kyla tada, kai klaidos kartojamos nuolat. Pavyzdžiui, kai mama prislėgta, tada ir mažylis nepatiria jausmo, kad juo kas nors mėgaujasi ir džiaugiasi. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad neišsimiegojusi ar sudirgusi mama, vieną sykį netinkamai sureagavusi į vaiko akimirkos poreikį, sužalos jį negrįžtamai.

Šioje vietoje, noriu pacituoti Sigitą Valevičienę, kurios knygą “Motinystės kelias“ siūlau paskaityti kiekvienai mamai, ypatingai dar laukiančiai ar neseniai susilaukusiai pirmagimio: “Žinokime ko vaikučiui reikia, pažinkime jį, bet tuo pačiu atleiskime sau už savo netobulumą. Kuo anksčiau tą padarysite, tuo bus lengviau ir motinystė teiks daugiau džiaugsmo! Mes turime nusiimti karūnas, atsisveikinti su savo visagalybe, su svajonėmis apie idealią motinystę ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Tada gimsta tikroji meilė – meilė sau, meilė vaikui ir gyvenimui, kurio niekas neįstengs pakartoti.“

2. Lepinimas ir atliepimas į vaiko poreikius yra skirtingi dalykai

Kol pasimetę blaškomės tarp to „Ar imti kūdikį ant rankų, ar tai jį išlepins?“, “Ar atliepti į kiekvieną vaiko verksmą, ar leisti išmokti nusiraminti pačiam?“, verčiau būtų skirti šiek tiek laiko ir pasigilinti į tai, kokie yra mažo žmogučio poreikiai. Be maisto, šilumos ir skausmo nebuvimo, ne mažiau svarbūs poreikiai yra artumas, saugumas, žaidimas. Taip pat svarbu išmanyti vaiko raidą, kad būtų galima suprasti, kodėl suėjus 8 ar 9 mėnesiam iki šiol buvęs pakankamai ramus kūdikis, ropliukas staiga neleidžia mamai net ramiai nueiti į tualetą, o bėga verkdamas iš paskos. Ogi atsakymas slypi tame, kad tuo metu, kaip tik yra padidėjęs vaiko atsiskyrimo nerimas ir jeigu mes vaiko papildomai negąsdinsim ir neatstumsim, nuo pusantrų metukų ar net anksčiau šis vaiko nerimas sumažės. Apie vaiko emocinę, fizinę ir psichinę raidą, siūlau paskaityti čia.

Mes, tėvai, lepiname vaikus tada, kai, pavyzdžiui, užvaldyti kaltės jausmo, kad per mažai laiko ir dėmesio skiriame vaikui, arba bijodami ir vengdami vaiko verksmo ir stiprių emocijų, skubame tenkinti kiekvieną jo užgaidą, pirkdami tai, ko jam nereikia, nekreipiame dėmesio į jo netinkamą elgesį, kad tik nepradėtų verkti ar nepultų ant žemės kur nors prekybos centre. Lepiname (arba “gadiname“) vaikus tada, kai jiems neskiriame jokių atsakomybių, kai nereikalaujame iš jų tinkamo elgesio, kai nebrėžiame adekvačių ribų.

3. Mažylių (“toddler’ių”) tėveliai, jūsų vaikui kristi ant žemės ir pulti į isteriją, yra normalu

Pirmiausia, svarbu suprasti – kad mažam vaikui, ypatingai 1,5 – 3 metų – griūti ant žemės ar pulti į isteriją apimtam stiprių jausmų yra visiškai normalus dalykas. Tai vyksta dėl nepilnai subrendusios jų nervų sistemos bei patirties trūkumo. Gamta jiems suteikė šią galimybę atsikratyti visų per dieną susikaupusių nerimo ir įtampos hormonų išverkimo būdu. Juk atkreipėte dėmesį, kad mažylis krenta ant žemės dažniausiai tada, kai yra pervargęs, alkanas, po darželio ar kito atsiskyrimo su jumis, atsidūręs saugioje erdvėje?

Mūsų ramybė ir šiltas reagavimas tokiais atvejais yra tai, kas jiems padeda suformuoti nervines jungtis, dėl kurių jie vėliau išmoks nusiraminti patys. Vaikams kenkia, jeigu mes juos atstumiame su jų neigiamais jausmais, paliekame juos vienus su savo jausmais tvarkytis, liepdami tuojau pat nurimti, neleidžiame jiems jausti to, ką jaučia. Kai tėvai priima visus, net ir neigiamus vaiko jausmus su empatija, yra šalia, verkimas veikia terapiškai – išreiškus, išliejus visus blogus jausmus, jie dingsta – vaikams stipriai palengvėja. Išsiverkimo metu ženkliai sumažėja streso hormonų organizme, dėl šios priežasties vaikai po to būna labiau atsipalaidavę ir laimingi. Vaikas ne tik tampa linksmesnis, labiau patenkintas likusią dieną ar net savaitę, bet tuo pačiu jis tampa artimesnis tėvams ir daug labiau bendradarbiaujantis. Apie tai, kaip išbūti su savo vaiku jo stipraus verkimo metu, esu rašiusi čia.

4. Pozityvus vaiko auginimas prasideda nuo mūsų, suaugusių, darbo su savimi

Emocijos yra naudingos ir jos yra tarsi signalai, rodantys į ką turime atkreipti dėmesį (pvz. kai užsidega automobilyje įspėjamoji lemputė, rodanti, kad kažkas neveikia, juk neignoruojame jos). Problema yra tuomet, kai nežinome kaip reaguoti į stiprias emocijas, kylančias mūsų viduje, nes įprasta, impulsyvi žmogaus reakcija yra kovok, bėk arba sustink. Ši strategija gerai veikia skubiais gyvybės ar mirties atvejais, tačiau kad ir kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio, daugumoje atvejų su vaikais, tai nėra gyvybės ar mirties klausimas.

Kai vaikas mus supykdo, tiksliau – įsiutina, įsijungia tos pačios smegenų dalys, atsakingos už impulsyvias reakcijas – kovok, bėk arba sustink ir savo vaiką tuo metu matome, kaip priešą, su kuriuo turime susidoroti, antraip jis su mumis susidoros (nors jam tik 3 ar 5 metai!). Tokiais atvejais, labai svarbu įjungti savo aukštesnes mąstymo funkcijas ir priminti sau, kad vaikas yra tik vaikas ir elgiasi, kaip būdinga vaikams. Jis yra apimtas skausmo ir savo elgesiu rodo, kad jam reikia pagalbos.

Jeigu galvojame apie savo vaiką, kad jis yra išlepintas monstras ir negavęs pamokos už savo elgesį čia ir dabar užaugs baisiu žmogumi, tai tikrai negalėsime susivaldyti ir nurimti. Ir tada pasakysime ar padarysime tai, ko nurimę gailėsimės. Dažniausiai – tiek auginant vaikus, tiek apskritai gyvenime, geriausias būdas reaguoti apėmus emocijoms – apmąstyti, pergalvoti (reflektuoti), bet ne iš karto reaguoti. Ir pamoka vaikui bus daug efektyvesnė, jeigu jis ją gaus iš mūsų, kai būsime nuraminę savo pyktį, kad ir ką vaikas būtų padaręs.

5. Būtina brėžti ribas, tik ne jausmams, o elgesiui

Šioje vietoje svarbu atskirti esminį momentą – stabdyti reikia netinkamą vaiko elgesį, bet ne jausmus. Dažnas mūsų atsinešame iš savo vaikystės ir turbūt ne visada net patys jaučiame kaip sakome: “neverk, nepyk, nusiramink“. Taip mes parodome vaikui, kad mums nėra svarbūs jo jausmai. O jausmų netinkamų nėra, visi jie turi būti leidžiami.

Taip pat labai svarbu žinoti, kad vaikai niekada nesielgia specialiai tam, kad įsiutintų ar įskaudintų mamą ar tėtį, vaikai yra vaikai ir jiems būdinga elgtis vaikiškai. Jie dažnai tiesiog nemoka, tuo metu nepajėgia tinkamais būdais išreikšti, kad jiems sunku, pikta, neramu, skaudu. Vaiko netinkamas elgesys – tai pagalbos šauksmas ir labai dažnai verta pasigilinti, dėl kokių priežasčių vaikas taip elgiasi, kokie gilesni jausmai slypi už to.

Todėl brėžiant ribą svarbu:

  • Pripažinti situaciją iš vaiko perspektyvos ir parodyti supratimą, empatiją: “Žinau, kad tau sunku baigti žaidimą ir ateiti valgyti, bet jau metas vakarienei“.
  • Leisti vaikui išreikšti jausmus, nors elgesį ir ribojame: “Tu taip supykai, kad brolis sulaužė tavo žaisliuką, tačiau mes nesimušame. Ateik, padėsiu tau pasakyti broliui kaip jautiesi“.
  • Pagalvoti, kokius nepatenkintus poreikius ar gilesnius jausmus vaikas bando parodyti (kurių pats nesupranta) šiuo netinkamu elgesiu ir atliepti į tai: “Tau sunku šį rytą. Smagu eiti į darželį, bet tau trūksta laiko su mamyte. Aš tave paimsiu iš karto po vakarienės ir mes grįžę smagiai padūksime, pažaisime, šiandien bus Tomuko laikas, gerai?“
  • Sumažinti spaudimą pasiūlant alternatyvą: „Ar nori pareiti dabar ar už 5 minučių?“, „Ar ausiesi žalias ar mėlynas kelnes?“.
  • Laikytis ribos iki galo, tvirtai, tačiau negrasinant vaikui ir netaikant bausmių (kaip tai įgyvendinti realybėje, kalbu per mokymus tėvams apie Pozityvų auklėjimą).

affection-child-cute-1257099

6. Jeigu su vaiku neįmanoma susitarti, tai jau ne auklėjimo, o ryšio spraga!

Jeigu pagaunate save, kad niekaip nepaveikiate vaiko, jeigu vaikas visiškai neatsižvelgia į prašymus, jeigu dažnai šaukiate, naudojate pasekmes ar baudžiate, reikia padirbėti ties santykiais. Taip pat jeigu vaikas tiesiog atrodo sudėtingas, tai gali būti žinutė, kad vaikas iš jūsų nori kažko svarbaus, ko negauna. Ir tai nebūtinai reiškia, kad mes, kaip tėvai, darome kažką neteisingai – tai gali būti ir vaiko temperamento ypatumai, kažkokie įvykiai šeimos ar vaiko gyvenime, tiesiog didelė dalis dienos būnant atskirai ne kiekvienam vaikui yra priimtina, gali būti prisikaupę daug didesnių ar mažesnių nuoskaudų. Geros naujienos – kad niekada nevėlu atitaisyti santykius ir sustiprinti ryšį su vaiku.

Kad ir koks blogas būtų vaiko elgesys, kad ir kokią geležinę pykčio uždangą jis būtų užsidėjęs – geriausia priemonė visais atvejais yra daugiau, o ne mažiau artumo. Ir artumo ne vien tais atvejais, kai vaikas jau prašyte prašosi, o kasdien: apkabinant vaiką, kai jis ramiai užsiėmęs ką nors žaidžia, prisiglaudžiant ir pasakant kaip gera jį stebėti, kaip jis įdomiai kažką sugalvojo, skiriant nedalomo dėmesio laiko, susikuriant mažus ryšio ritualus (ryte, po mokyklos ar vakare prieš miegą). Nereikia tam kelių valandų per dieną, pakanka tiesiog prisiminti ir naudotis kiekviena akimirka, kai esate kartu.

Ir atminkite, Jūsų vaikai nuolat jus stebi, tad jeigu norite laimingų vaikų, pirmiausia pasirūpinkite, kad būtumėte laimingi patys!

Šiltai,

Ieva

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s