Vaikas verkia. Reaguoti ar ignoruoti?

baby-443393_1280

Atliepdami į kiekvieną kūdikio verksmą jį lepiname? O kaip su vyresniais vaikais? Tildyti, raminti ar leisti paverkti?

Klausimai, kurie, manau, vis dar labai aktualūs ir keliantys nemažai diskusijų.

Retkarčiais akis užkliūna, tad paskaitau žmonių atsiliepimų, komentarų po įvairiais straipsniais. Taip pat nemažai bendrauju su mažus vaikus auginančiais tėvais. Jaučiu, kad vis dar yra daug tėvų, pasimetusių gausiame informacijos sraute, tarp įvairių skirtingų nuomonių. Vienas paskutiniųjų tokių mano dėmesį atkreipusių komentarų buvo po straipsniu apie kūdikio verksmą: Vieni rašo, kad vaikui naudinga duoti paverkti, kiti dabar teigia, kad žalinga. Tai apsispręskit pagaliau ir neklaidinkit jaunų mamų“.

Man asmeniškai neteko skaityti profesionalios literatūros ar straipsnių, kur būtų parašyta, kad kūdikiui ilgai verkti yra naudinga. Ir galvoju, ar čia yra apie tai, kad tokių straipsnių yra, ar čia yra tiesiog užsilikusios knygos iš griežtų auklėjimo metodų, taikytų dvidešimtajame amžiuje, ar tiesiog klaidingos interpretacijos. Dar kilo mintis, kad galbūt kai kalbame apie vaikų emocijų iškrovas, pykčio proveržius, kurių metu tikrai rekomenduotina vaikams leisti išsiverkti, kai kurie tą informaciją pritaiko ir kūdikiams?

Kad ir kaip ten būtų, labai noriu sureaguoti.

Skirtingu amžiaus tarpsniu vaikų verkimas ir jo priežastys skiriasi, tad šiek tiek gali skirtis ir tėvų reakcija į jį. Kalbu apie kūdikius ir ūgtelėjusius vaikus. Vieniems iš tikrųjų reikia leisti verkti kuo mažiau, o kitiems, tam tikrais atvejais, galima ir net rekomenduotina leisti išsiverkti. Yra ir vienas svarbus panašumas: abiem atvejais – tiek kai kalbame apie kūdikius, tiek apie vyresnius vaikus – mama, tėtis ar kitas artimas žmogus turėtų būti šalia ir stengtis vaikui padėti. Būti šalia reikia būtinai, padėti – skirtingais būdais.

Kai verkia kūdikis

Nuo gimimo iki 1 metų formuojasi pamatinis vaiko pasitikėjimas aplinka, tėvais ir savimi arba, priešingai, nepasitikėjimas. Ir čia viską nulemia tai, kaip jo artimiausi žmonės reaguoja ir patenkina jo fizinius (maisto, šilumos, komforto) ir emocinius (artumo, saugumo, pastovumo) poreikius. Kitaip tariant, kūdikystėje formuojasi vaiko saugus prieraišumas, kuris suteikia visas galimybes vaikui augti emociškai sveikam, pasitikėti savimi, kurti teigiamus santykius su kitais žmonėmis.

Na, o verksmas – tai vienintelė kūdikio kalba, vienintelis jo mokamas būdas pasakyti, kad jam kažko trūksta, kad kažkas negerai, jis alkanas, ką nors skauda, ar tiesiog jaučiasi vienišas ir nori artumo. Į kūdikio verksmą turime reaguoti visada, besąlygiškai, kuo skubiau. Ir čia ypatingai pabrėžiamas mamos vaidmuo, jos priėmimas ir reagavimas į vaiko poreikius.

Žinoma, ne visada ir ne visada iš pirmo karto mama supranta, ką reiškia kūdikio verkimas, bet jautrumas ir pastovus reagavimas jai padeda pažinti savo kūdikį vis geriau. Ji visada reaguos į jo verksmą, bandydama suprasti, ko jis prašo: “Jau išalkai? Jautiesi vienišas? Pažiūrėkim, kas yra mano vaikui, kad jis toks neramus.“ Ji reaguoja švelniai ir atidžiai, tokiu būdu parodydama vaikui, kad jis jai svarbus, jo norai normalūs ir jos negąsdina.

Kūdikiui augant, jautrūs tėvai greitai perpranta jo poreikius ir jo elgesį kiekvienu atveju, ir dažnai patenkina kūdikio poreikį, jam dar net nepradėjus verkti. Tą supranta iš muistymosi, tam tikros veido išraiškos, lūpų, burnytės judesių. Tad kūdikiams tokiais atvejais iš viso nebėra poreikio verkti, o kuo mažiau vaikui leidžiame verkti pirmaisiais mėnesiais, tuo mažiau jie verkia augdami. Tada aplinkiniams belieka stebėtis: „Iš kur gavai tokį ramų vaiką? Kaip tau pasisekė!“

Kitos mamos tuo tarpu ignoruoja vaiko verksmą galvodamos, kad „ai, turbūt verkia iš nuobodulio – paverks ir nustos“, jei nuolat reaguosiu, tai dar išlepinsiu.“

Ir iš tikrųjų, vaikai anksčiau ar vėliau nustoja verkę. Bet pagalvokime, kodėl vaikas, kuriam skauda, šalta, nuobodu ar yra išalkęs, nustoja verkti ir kviestis pagalbą?

Gausūs moksliniai tyrimai jau seniai yra įrodę ilgo verkimo, į kurį nėra atliepiama, negrįžtamą žalą vaiko smegenų vystymuisi, nervų sistemai, kas ateityje turi didelės įtakos nerimo sutrikimų atsiradimui. Ilgo verkimo metu labai pakyla širdies plakimo dažnis ir kraujo spaudimas, kraujyje padidėja už stresą atsakingų hormonų kortizolio ir adrenalino kiekis, sumažėja deguonies kiekis, dėl ko nukenčia imuninė sistema ir sutrinka virškinimas. Nors vaikas po kelių dienų ar savaičių tokio išsiverkimo užmiega be ašarų, tačiau jo organizme išlieka pakilęs kraujo spaudimas, už stresą atsakingų hormonų veikimas. Ką jau kalbėti apie tai, kad vaikas išmoksta, kad negali pasitikėti suaugusiais, kurie neatliepia į jo verksmą, nepadeda, kai jam reikia pagalbos. Labai tikėtina, kad ši patirtis persikels į tolesnį gyvenimą.

Kai verkia ikimokyklinukas ar vyresnio amžiaus vaikas

Vyresni vaikai jau kalba ir moka pasakyti ko nori, ko jiems trūksta, dažniausiai neverkdami. Jeigu pirmais metais tinkamai atliepėme į jų poreikius, jie pasitiki mumis ir pasauliu, moka ir gali palaukti, ypač kai kalbame apie jų fiziologinius poreikius.

Jeigu vaikas užsigauna – jį guodžiame, jeigu liūdi – stengiamės padėti jam pasijusti geriau.

Kai kalbame apie vyresnių vaikų verkimą, psichologai pataria, kad jeigu tai emocijų, pykčio, blogų jausmų proveržis, nereikia vaiko tildyti ir stabdyti – atvirkščiai – net labai gerai, jeigu jis visus tuos blogus jausmus išverkia mums būnant šalia. Atvirkščiai, kai vaiką bandome nutildyti, pykdami ant jo, bausdami už tai, kad verkia, vaikas priverstas tuos jausmus užgniaužti savyje, nuslopinti, o vėliau jie prasiveržia kitais pavidalais, sustiprėjusiu neigiamu elgesiu.

Tas pats pasakytina ir apie situacijas, kuomet vaikui nubrėžiame elgesio ribą – t.y. neleidžiame vaikui netinkamai elgtis, tačiau jo nusivylimą, pyktį ir kitus neigiamus jausmus priimame. Apie tokį verksmą, tėvų buvimo šalia ir vaiko jausmų priėmimo naudą rašiau straipsnyje Vaikui labiausiai meilės reikia tada, kai atrodo, kad jis jos nusipelnė mažiausiai“.

Kada tai lepinimas?

Į vaikų verksmą reaguojame ir atliepiame visada – nesvarbu, kokio amžiaus yra vaikas. Tik skirtumas tas, kad kūdikystėje, kuo skubiau bandome suprasti, kodėl tas vaikutis verkia, stengiamės patenkinti jo poreikį, nuraminti, kad nebeverktų. Tuo tarpu vėliau, leidžiame vaikui išsiverkti tiek, kiek jam reikia, bet vėlgi būname šalia, ir suprantame jo jausmus, nes tik tada vaiko verkimas jį veikia terapiškai.

Kūdikių išlepinti neįmanoma, nes meilės jiems tiesiog negali būti per daug. O kalbant apie vyresnius vaikus, lepiname juos tada, kai, pavyzdžiui, užvaldyti kaltės jausmo, kad per mažai laiko ir dėmesio skiriame vaikui, arba bijodami ir vengdami vaiko verksmo ir stiprių emocijų, skubame tenkinti kiekvieną jo užgaidą, pirkdami tai, ko jam nereikia, kad tik nepradėtų verkti ar nepultų ant žemės kur nors prekybos centre. Jeigu taip nutinka, geriau tiesiog pabūkime šalia kartodami vaikui: Taip, tu pyksti, tau skaudu, kad neperkame tavo norimo žaislo. Tu jo labai nori. Aš šalia, verk, kiek tau reikia. Aš tave labai myliu. Tu esi saugus“, bet žaisliuko šiandien neperkame. Labai tikėtina, kad tokie griuvimai ant žemės nebepasikartos ar bus gerokai retesni. O vaikas bus gavęs daug daugiau – tėvų palaikymą ir supratimą, kad nepaisant jo netinkamo elgesio ar neigiamų jausmų, tėvai jį myli, supranta, priima.

O apie tai, kad kūdikiui naudinga leisti išsiverkti, kad leidimas vaikui paverkti vienumoje ugdo jo savarankiškumą, o atliepimas į verksmą jį lepina, neteko skaityti, tik girdėti. Jei randate, ar neseniai skaitėte tokių straipsnių, pasidalinkite, labai smalsu 🙂

Ieva

2 thoughts on “Vaikas verkia. Reaguoti ar ignoruoti?

  1. asiazem balandžio 9, 2016 / 6:00 am

    Nebeturiu tos knygos, buvo tokia, amerikiečių pediatrų, berods “Nuo gimimo iki 2 metų“.
    Ten buvo rašoma, kad daugelis kūdikį 6 mėn. perkelia miegoti į jo kambarį. Žinoma, iš pradžių jis verkia, bet jei leidi paverkti kokią savaitę po dvidešimt minučių, paskui jis išmoksta užmigti pats ir tokių problemų nebelieka, autorė pati taip dariusi.
    Man visada tai atrodė žiauru ir instinktyviai tokie patarimai “nesiklausė“, bet amerikietėms, kurios motinystės atostogų teturi 6 savaites, matyt, tai išeitis?

    Patinka

    • ievasuipe balandžio 10, 2016 / 10:39 am

      Tikrai taip, nemažai kur motinystės atostogos yra labai trumpos, tad daugelis patarimų, metodų yra orientuoti į tėvų patogumą, bet nebūtinai tie patarimai yra tai, kas geriausia kūdikiui.
      Daugiau apie tai, kodėl mums ir mūsų vaikamspasisekė, kad turime galimybę pabūti su savo vaikais metus ir ilgiau rašiau čia: Apie tą keistą beprasmybės jausmą būnant TIK mama

      Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s