Baimės, nuostatos, kalbant apie globą ar įvaikinimą. Mitai ir realybė

beach-323454_1280

Neseniai teko kalbėti vienoje televizijos laidoje apie globą ir įvaikinimą apipynusius mitus mūsų visuomenėje. Paskutiniu metu daug domiuosi šiuo klausimu dalyvaudama mokymuose, renku informaciją straipsniuose, knygose, bendrauju su žmonėmis, dirbančiais šioje srityje. Tad nutariau pasidalinti savo įžvalgomis ir paneigti kai kuriuos egzistuojančius mitus.

1. Genų įtaka yra didžiulė ir nieko čia nepakeisi.

Ilgą laiką psichologai ginčijosi, kas turi daugiau įtakos asmenybės formavimuisi – genai ar aplinka. Dabar jau yra žinoma dar svarbesnė informacija: mes visi gimstame su begale įvairių genų ir jų kombinacijų, o kaip jie pasireikš, priklauso nuo aplinkos, t.y. kokius genus aplinka paskatins pasireikšti, o kurie aplinkos dėka visai nepasireikš.

Taip pat labai svarbu yra tai, kad žmogaus smegenys yra be galo plastiškas organas, ir nors jos intensyviausiai formuojasi ankstyvoje vaikystėje, tačiau nenustoja formuotis ir vėliau.

Kalbant apie aplinkos įtaką formuojantis vaiko asmenybei, svarbiausia yra tėvų ryšis su vaiku: suteikimas saugumo jausmo, nuraminimas, besąlyginė meilė. Ir čia labai svarbu paminėti, kad gamta yra viską sutvarkiusi taip, kad viltis vaikui sukurti teigiamą ir saugų ryšį su suaugusiu išlieka gyva gana ilgai. Jie to ryšio siekia nuolat (dažnai tik, dėl nežinojimo kaip, netinkamais būdais). Net jeigu ankstyvoje vaikystėje, kūdikystėje, vaikas tokio ryšio nesukūrė, tai tikrai įmanoma ir vėliau. Žinoma, kuo vaikas mažesnis, tuo globėjams tokį ryšį sukurti yra paprasčiau, tačiau ir su mokyklinio amžiaus ar vyresniu vaiku tai yra įmanoma, gali tik prireikti daugiau laiko, kantrybės, daugiau žinių ir pastangų.

Aplinkos įtaką svarbu paminėti ir todėl, kad neprižiūrimi, apleisti, patiriantys smurtą vaikai, dažnai yra auginami tėvų, kurie patys vaikystėje nepatyrė normalios priežiūros, patyrė smurtą ir pan. Žmogus, kuris nepatyrė meilės, sunkiai išmoksta arba niekada neišmoksta mylėti pats. Tad šioje vietoje globos, įvaikinimo didžiulė svarba pasireiškia tuo, kad vaikas yra ištraukiamas iš „užburto rato“ – patyręs meilę, saugumą šeimoje, labai tikėtina, kad saugias ir tinkamas sąlygas sukurs augindamas savo vaikus.

2. Ar begalinės meilės ir rūpesčio pakaks?

Meilė labai reikalinga, tačiau vien jos nepakanka. Dažnai čia ir atsiranda problema, kai atrodo globėjai, įtėviai atidavė visą savo meilę, tačiau netinkamas vaiko elgesys vis tiek pasireiškia. Tad labai svarbu kalbant apie globą, yra ne tik būti pasiruošus mylėti ir rūpintis, tačiau reikia ir žinių, įgūdžių, reikia supratimo, kad vaikas ateina su nemažu neigiamos patirties bagažu.

Vaikai, augę sudėtingomis sąlygomis (nepriežiūroje, apleisti, išgyvenę smurtą) nuolat gyvena paaukštintame streso lygyje.  Jie dažniausiai stokoja įvairių įgūdžių: pradedant nuo adekvataus bendravimo su tėvais ir bendraamžiais, iki tinkamo mokymosi, elgesio mokykloje ir pan. Tačiau visi šie įgūdžiai suformuojami, tik įtėviams, globėjams, reikia išmanyti kaip tuos įgūdžius tinkamai formuoti (kitaip tariant, turėti įrankius, priemones), o taip pat turėti realistiškus lūkesčius – kad vaikas, tikrai tikrins ribas ir norės įsitikinti, ar šeimoje jis saugus ir vėl jo neatsisakys pasielgus kaip nors netinkamai. Elgesio pokyčių gali tekti palaukti, reikia kantrybės, kol vaikas pasijus tikrai saugus ir galės pasitikėti. Vėl gi, kai turiu omenyje žinias, įgūdžius, nekalbu apie tai, kad dabar visi globėjai ar įtėviai turi tapti vaikų psichologais ar auginimo ekspertais, tačiau yra daug paprastų metodų, patarimų, kuriuos žinant ir naudojant, vaiko auginimas tampa gerokai sklandesnis ir mažiau keliantis streso globėjams ir pačiam vaikui.

Kiek man pačiai teko domėtis, šiai dienai Lietuvoje turime aukšto lygio paruošiamuosius globėjų, įtėvių mokymus, kurie yra naudingi tiek gaunamų žinių atžvilgiu, tiek lūkesčio, supratimo, ar šeima yra pasiruošusi globoti, įsivaikinti vaiką. Tačiau tai, kad vaikas yra apgyvendinamas šeimoje, dar nėra sėkmės rodiklis. Reikia tolesnių mokymų, palaikymo kai vaikas jau yra globojamas. Dažniausiai būtent tada tėvams iškyla daugiausia klausimų, kyla daug streso, neretai ir atsisakoma globos, neatlaikius keliamų iššūkių (kas yra ypatingai bloga ir traumuojanti patirtis vaikui, kuriam viltis jau buvo suteikta).

Neseniai teko išsamiau susipažinti su švedų patirtimi, kurie yra labai pasistūmėję šiais klausimais: be rimtos ir gana griežtos įtėvių, globėjų atrankos (norinčiųjų, beje, yra tikrai daug) ir paruošiamųjų mokymų prieš vaiko perkėlimą į šeimą, jie taip pat turi nuolatinius palaikomuosius mokymus įtėviams, globėjams, suteikia jiems daug žinių, įrankių, kaip tinkamai elgtis, reaguoti, tinkamai mokyti vaiką – kitaip tariant, ruošti jį sėkmei tolesniame gyvenime – pradedant nuo elementarių higienos iki tinkamo santykių formavimo ir palaikymo, mokymosi mokykloje įgūdžių. Mums šiai dienai to labai trūksta. Tačiau džiugina, kad organizacijos dirbančios vaikų labui, juda šių tikslų link.

3. Darau viską, kas įmanoma, tačiau jis vis tiek neperauklėjamas.

Vėl grįšiu prie to, ką sakiau anksčiau: viskas priklauso nuo globėjų tinkamo pasiruošimo, žinių ir globėjų psichologinio ir visokeriopo palaikymo toliau.

Lietuvoje tokio palaikymo dar trūksta, globa suteikiama ne visada tam pilnai pasiruošusiems, o siūlant globėjams paramą, tęstinius mokymus, jie dažnai net įsižeidžia, kad abejojama jų, kaip tėvų patirtimi, įgūdžiais: „savo vaikus užauginau, viskas buvo puiku, kodėl dabar neužauginsiu šio vaiko?“.  Būtų labai naudinga, jeigu globėjai į kvietimą dalyvauti mokymuose žiūrėtų ne kaip į kokią kontrolę ar kritiką jų atžvilgiu, o kaip į palaikymą, siekiant sumažinti jų patiriamą stresą, abejones. Šeimos turi būti atviros šiai paramai ir kreiptis, ieškoti palaikymo, kol krizės šeimoje dar neįsisenėjusios.

Manau labai svarbu į globą, kaip ir į vaikų auginimą apskritai, žiūrėti ne tik kaip į rezultato siekimą, bet kaip į procesą, kelią, kuriuo tikrai svarbu džiaugtis kartu su vaikais. Tėvystė, globa, turi būti maloni patirtis, o ne gyvenimo sunkumas. Tam, kad tiek įtėviai, tiek globėjai, tiek apskritai tėvai taip jaustųsi, reikia pasiruošimo prieš susilaukiant vaiko, įsivaikinant, tiek ir tolesnių mokymų jau auginant vaikus. Nes kiekvienas vaikas skirtingas, kiekvienas vaikas su sava istorija, su savomis žaizdomis, o be to ir patys tėvai ne visada turėję nepriekaištingą savo vaikystės patirtį.

4. Realūs lūkesčiai

Kalbant apie rezultatą, kurio tikisi tėvai, įtėviai, globėjai  – reikėtų turėti realistiškus lūkesčius. Dažnai įtėviai ar globėjai (kaip ir dažnai tėvai apskritai) susikuria sau per didelius ir net ne visada realius lūkesčius – reikia suprasti, kad globojamas, auginamas vaikas, nebūtinai taps profesoriumi, garsenybe ar žmogumi be trūkumų (nors pilna ir tokių pavyzdžių, pvz. S. Jobs, B. Clinton ir pan.). Didžiulė pagalba iš įtėvių ar globėjų pusės jau bus tai, kad vaikas užaugs šeimoje, augs saugus, patirs, ką reiškia rūpėti ir būti mylimam, baigs mokyklą ar nepasuks į nusikalstamą veiklą, priklausomybes ir t.t. – kitaip tariant, įtėviai ir globėjai bus ta atrama vaikui, parama susikurti didesnę sėkmę gyvenime, nei jis būtų susikūręs augdamas asocialiose sąlygose ar institucijoje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s