Vaikui labiausiai meilės reikia tada, kai atrodo, kad jis jos nusipelnė mažiausiai

portrayal-89189_1920

Jeigu auginate ikimokyklinio amžiaus vaiką, turėtų būti puikiai pažįstamos situacijos:

  • Kai vaikas zyzia, skundžiasi, aikštijasi, yra grubus ir nesukalbamas;
  • Kai erzina brolį ar sesę, kabinėjasi prie jo, užgauna, išlieja savo pyktį;
  • Kai atrodo, lyg specialiai elgiasi taip, kad mus, tėvus, suerzintų, išvestų iš pusiausvyros.

Dažnai toks vaiko elgesys apibūdinamas kaip ožiukai ir dažnai tėvai imasi priemonių tuos ožius išvaryti“. Kas iš tikrųjų vyksta su vaiku ir kaip reaguoti tėvams?

Jeigu pasigilintume į vaiko situaciją ir pabandytume suprasti, kodėl tas mūsų vaikas taip siaubingai elgiasi, atrastume, kad:

  1. Priežastis fiziologinė: vaikas alkanas, pervargęs ar ant ligos slenksčio. Tad patenkinus vaiko poreikį, situacija išsispręs.
  2. Raidos šuolis: vaikas kažką išmoko naujo.
  3. Priežastis emocinė: vaiko gyvenime vyksta dideli, stresą, įtampą, baimę keliantys pokyčiai, kaip pavyzdžiui: pradėjo lankyti darželį, tėtis išvyko į užsienį, gimė broliukas, sesutė ir pan. Tuomet normalu tikėtis dažnesnių vaiko emocijų proveržių, elgesio pasikeitimo.

O gali būti ir šiaip bloga diena: vaikas per dieną buvo atsiskyręs nuo mūsų (buvo darželyje, su aukle) turėjo prisitaikyti prie kitų žmonių taisyklių, kažkuriuo metu patyrė įtampą, nerimą. Vaikai per dieną dažnai prikaupia net ir menkų stresų, kurie, grįžus namo, susitikus su tėvais – atsidūrus saugioje erdvėje – gali išsiveržti kaip tikras ugnikalnis.

Gerai, jeigu vaikas per dieną turi progų tuos jausmus išlieti iš širdies išsijuokiant, išsidūkstant. Jeigu ne, mes, tėvai, galime vaikui padėti.

Pasidalinsiu viena šviežia situacija iš asmeninės patirties.

Mano trejų metų dukra po trijų savaičių pertraukos nuėjo pirmą dieną į darželį. Nors eiti į darželį jai patinka ir ji ten gerai jaučiasi, normalu, kad vaikui po ilgesnės pertraukos reikia vėl iš naujo apsiprasti prie ten esančių taisyklių, tvarkos ir tai kelia įtampą.

Jau paimdama dukrą iš darželio mačiau, kad yra piktesnė nei įprastai: nenorėjo rengtis, bendravo piktai, buvo irzli. Grįžus namo zirzė, verkšleno dėl kiekvieno menkniekio. Jaučiau, kad mane kuo toliau, tuo labiau ima erzintis jos elgesys. Pabandžiau sureaguoti į jos pyktį paklausdama, ar buvo darželyje sunki diena. Pasiūliau apsikabinti. Nepanoro, bet tapo dar piktesnė.

Su vyresniąja dukra pradėjome maišyti tešlą blynams, prisistatė ir mažoji, bandydama užimti sesės vietą, ją pastumdama. Supykau, bet supratau, kad toks jos elgesys ne šiaip sau. Pasitaikė labai gera proga padėti jai išlieti visus prisikaupusius negerumus. Nubrėžiau jai elgesio ribą, pasakydama, kad nors ir yra labai pikta, stumti sesės negali – reikės palaukti savo eilės ir galės įberti miltus. Numaniau, kad tai sukels jos stiprų pyktį ir ašaras, bet to ir reikėjo tuo metu.

Mano trimetė pradėjo garsiai verkti. Apkabinau ją ir leidau verkti, kiek norėjo. Verkė ji garsiai, o aš laikiau ją apkabinusi, karts nuo karto ramiai pasakydama: “Viskas gerai. Verk, kiek tau reikia. Visiems kartais reikia paverkti.“

Būsiu atvira. Ne visada žinojau, kaip elgtis tokiose situacijose ir tikrai ne vieną ir ne dvi klaidas padariau anksčiau. Nežinodama to, kaip svarbu būti šalia vaiko, kai jį apima emocijų proveržis, būčiau turbūt pasiutus iš pykčio pati ir nuėjus tolyn nuraminti savo emocijų arba dar blogiau – liepdama jai eiti į savo kambarį. Dabar, tokiais momentais, kai atrodo kantrybė tuoj baigsis, susitvardyti padeda mintyse kartojimas sau: “Vaikams mūsų meilės ir supratimo labiausiai reikia būtent tada, kai atrodo, kad jie to nusipelnė mažiausiai“.

Mano trimetė glėbyje verkė kelias minutes. Žinojimas, kad tai jai padeda atsikratyti visos per dieną sukauptos įtampos, man padėjo išbūti ramiai visą tą laiką, nesiekiant vaiko nutildyti, nuraminti, o leidžiant jai išsiverkti kiek jai reikia. Žinojau, kad kuo stipriau ji verkia, tuo labiau jai lengvėja.

Taip, mes dažnai vengiame ir net bijome vaikų ašarų galvodami, kad tai jiems pakenks, juos sutraumuos ar padarys nelaimingais. Iš tikro vaikams kenkia, jeigu mes juos atstumiame su jų neigiamais jausmais, paliekame juos vienus su savo jausmais tvarkytis, liepdami tuojau pat nurimti, neleidžiame jiems jausti to, ką jaučia.

Kai tėvai priima visus, net ir neigiamus vaiko jausmus su empatija, yra šalia, verkimas veikia terapiškai – išreiškus, išliejus visus blogus jausmus, jie dingsta – vaikams stipriai palengvėja. Išsiverkimo metu ženkliai sumažėja streso homonų organizme, dėl šios priežasties vaikai po to būna labiau atsipalaidavę ir laimingi. Vaikas ne tik tampa linksmesnis, labiau patenkintas likusią dieną ar net savaitę, bet tuo pačiu jis tampa artimesnis tėvams ir daug labiau bendradarbiaujantis.

Tiesą sakant, blogai yra, kai vaikas visai neverkia – tai gali rodyti, kad jis yra giliai užgniaužęs savo jausmus ir neleidžia jiems prasiveržti į išorę. Tie užgniaužti neigiami jausmai graužia vaiką iš vidaus, nustumiami į pasąmonę, o iš ten gali iškilti kitais neigiamais pavidalais – pasireikšti dar blogesniu, neprognozuojamu vaiko elgesiu, baimėmis.

Grįžtant prie mano situacijos su trimete dukra, kaip ji baigėsi? Jos verkimas vis silpnėjo ir tilo, ji rimo. Galiausiai atsitraukė nuo manęs, pabučiavo ir lyg niekur nieko atsistojo šalia sesers, pasiruošusi palaukti savo eilės ir berti miltus į tešlą. Sakau labai atvirai – tą vakarą jos netinkamo elgesio nebebuvo, ji žaidė rami, linksmai nusiteikusi dainavo, taikiai žaidė su seserimi.

O man nebuvo taip jau ir sunku pačiai išlikti ramiai ir priimti vaiko jausmus. Įsijautimas į vaiko situaciją leido sutvardyti savo kylantį pyktį ir suprasti, kad dabar mano vaikui labiausiai reikia ne moralo, ne barimo ar juo labiau bausmės, o leidimo išlieti savo per dieną susikaupusią įtampą. Mano buvimas šalia, nebandymas vaiko nuraminti ar nutildyti, leido vaikui iš širdies išsiverkti. Ji pati nurimo, supratusi, kad jos jausmai nėra baisūs: mama jų nebijo, mama ją supranta, vadinasi gali nebijoti ir ji. Tai ilgainiui moko vaikus priimti savo pačių jausmus ir valdyti savo reakcijas į juos, savo elgesį, taigi skatina savikontrolės vystymąsi.

O kai mūsų, tėvų, kantrybės paskutinis lašas išsenka, būna ypatingai pikta ant savo vaiko ir, atrodo, mažiausiai norisi jam padėti, prisiminkime ir kartokime sau mintyse: Vaikui labiausiai mūsų meilės reikia tada, kai atrodo, kad jis jos nusipelnė mažiausiai“.

 

Ieva

Vienas komentaras “Vaikui labiausiai meilės reikia tada, kai atrodo, kad jis jos nusipelnė mažiausiai

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s