Mes – tėvai

Pora laukia savo pirmagimio. Laukia, ruošiasi, svajoja. Mažos kojinytės, mieli rūbeliai, graži lovytė, ramus kūdikis, miegantis glėbyje ar lopšelyje, namie – harmonija ir idilė. O išsvajotas vaikelis gimęs taip supurto, kad maža nepasirodo: bemiegės naktys, žindymo skausmas, vaiko ligos, verksmas dėl pilvuko skausmo, „darbas“ tėvais 24 valandas per parą…  O kur dar mamos hormonai, sveikimas po gimdymo, abiejų tėvų prisitaikymas prie naujo gyvenimo ritmo…

Ir taip – dažnas tų tėvų, kurių vaikai jau paaugę, to jau nelabai prisimena ar ypatingai nesureikšmina, nes žino –  visa tai laikina, praeina ir užsimiršta. Tačiau pirmą kartą tapus tėvais to laikinumo nelabai įsisąmonini.

Taigi, jeigu gimus kūdikiui, o ypač pirmajam, jaučiate, kad santykiai su partneriu gerokai pablogėjo – jūs tokie ne vieni ir tikrai priklausote ne mažumai. Psichologai, kalbėdami apie poros santykių krizes, kaip vieną svarbiausių jų, įvardija vaiko gimimą. Ypač pabrėžiamas pirmagimio gimimas, tačiau ne paslaptis, kad mažiau ar stipriau paveikia ir kiekvieno naujo vaiko atėjimas į šeimą.

Tai, kaip kūdikio atėjimas į šeimą paveikia poros santykius nemažai tyrinėjama ir analizuojama. Vieni tyrėjai analizavo laikotarpį nuo gimimo iki kol vaikui sukanka 3 metai (Bielsky, “Transition to parenthood”). Tyrimo rezultatai atskleidė, kad dažniausius konfliktus, vykstančius tuo metu, galima suskirstyti į penkias pagrindines sritis:

1. Darbo nuomuose pasidalijimas (rūpinimasis vaiku ir butiniai darbai)
2. Pinigai
3. Darbas
4. Poros santykiai
5. Socialinis gyvenimas

Gottmans (Relationship Reasearch Institute, Washington) ilgalaikis tyrimas atskleidė, kad pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais poros pasitenkinimo santykiais lygis nukrenta maždaug dviem trečdaliais. Pagrindinės to priežastys: miego stoka, nelygus darbo pasiskirstymas, depresija, socialinė izoliacija.

Tačiau negi nieko negalima padaryti, kad tos krizės išvengti arba bent sumažinti? Kodėl vienos poros su iškilusiais sunkumais susitvarko lengviau, kitos sunkiau?

Išskiriami keli dalykai, kurie padeda sumažinti neigiamą vaiko atsiradimo įtaką poros santykiams. Pirmiausia, tai – poros santykių saugumas ir tvirtumas dar iki vaiko atsiradimo. Antra – moters psichinės sveikatos stiprumas ir stabilumas dar nėštumo metu. Trečia – poros finansinis stabilumas. Na ir galiausiai – „lengvas“ kūdikis, tiksliau ramus jo temperamentas.

Kaip matome, pirmieji trys veiksniai svarbūs dar gerokai iki vaiko atsiradimo. O dėl „lengvo“ vaiko – žinoma to nesuplanuosi ir neužsisakysi, bet akivaizdu, kad kai kūdikis palyginti ramiai miega naktį, nėra dirglus, tėvams natūraliai tenka daugiau poilsio ir turi daugiau galimybių skirti laiko sau ir savo poreikiams.

Svarbiausi patarimai, padedantys išlaikyti pusiausvyrą, tapus tėvais

Na, o net neturint galimybių užsisakyti „lengvo“ kūdikio, ar galime kažką padaryti patys, kad šeimoje įsivyrautų harmonija?

1. Puoselėti realistiškus lūkesčius.

Tėvystė – tai sudėtingiausias „darbas“, kurį kada yra tekę daryti. Žinoma, tikrai bus akimirkų apie kurias svajojame, kurių į nieką gyvenime nekeistume, bet bus visko. Pradžioje reikėtų nusiteikti, kad tikrai trūks miego, savo poreikius reikės pritaikyti prie kūdikio poreikių.

Tapus tėvais, gyvenimas niekada nebebus toks, koks anksčiau: kai kuriuos dalykus turime atidėti ar nustumti į šalį, bet gauname daug daugiau.

2. Suprasti, kad sunkumai laikini.

Skausmas ar diskomfortas, bemiegės naktys, šokinėjimas aplink kūdikį 24 valandas per parą – visa tai netruks praeiti. Kuo kūdikis mažesnis, tuo jis reikalauja daugiau tėvų laiko ir dėmesio, tačiau išmokęs mama ir tėčiu pasitikėti, kūdikis geba vis ilgiau palaukti, o poreikis skubiai atsakyti mąžta. Vaikai auga. Bendraujant su vyresniu vaiku, svarbu išlaikyti kartu praleisto laiko kokybės ir kiekybės pusiausvyrą.  Ir kuo toliau, tuo daugiau laiko atsiranda savo asmeniniams kaip žmonių, kaip poros, šeimos poreikiams.

3. Išeiti iš namų kartu su kūdikiu.

Pasivaikščioti su drauge ar šiaip pažįstama mama, taip pat auginančia vaiką, pasikviesti ją į svečius ar nuvykti į svečius pačiai, nueiti į kavinę, pasivaikščioti parke ir t.t. Dažnai mamos, susilaukusios pirmagimio, pirmais mėnesiais bijo išlįsti iš namų (dėl ligų, nenoro ar nepatogumo žindyti viešoje vietoje ir kitų priežasčių). O iš tikrųjų labai naudinga būtų kuo mažiau užsisėdėti namuose. Ieškoti kuo daugiau būdų ir galimybių pakeisti aplinką, pabendrauti su žmonėmis, kitomis mamomis. Nes socialinė moters izoliacija – vienas pagrindinių dalykų, lemiantis blogą mamos savijautą ir tuo pačiu kenkiantis poros santykiams, ypač jeigu moteris iki motinystės gyveno aktyvų gyvenimą.

4. Nemalonius tėvystės darbus paversti maloniais.

Jau bloga nuo sauskelnių ar vystyklų keitimo dešimtą kartą šiandien? Gal galima būtų vietoj mąstymo „ir vėl keisti sauskelnes….“, pagalvoti apie tai, kad tai puiki proga pažaisti su kūdikiu, padaryti jam masažą, mankštelę ar padainuoti. Atsibodo po dvi valandas kasdien stumdyti vežimėlį lauke? Bet tai puiki proga patiems pajudėti ir pakvėpuoti grynu oru! Galbūt netgi galima pasiplanuoti išėjimą į lauką tuo metu kai ir tėtis grįžta iš darbo ir išnaudoti laiką, kol kūdikis miega, laikui kartui ir bendravimui?

5. Planuoti dienos darbus.

Tai nereiškia griežtos rutinos, tačiau susidėlioti prioritetus, ką padaryti tikrai būtina ir skubu, o kas gali palaukti. Pirmiausia – kūdikio poreikiai ir visos šeimos poreikiai – maistas, miegas. Indai, grindys ir kiti dalykai tikrai gali palaukti.

6. Neatstumti kitų žmonių pagalbos.

Jei kažkas iš artimųjų ar draugų nori pagelbėti su namų tvarkymu ar maistu, labai prašom. Turint mažą kūdikį, tikrai nėra tas metas, kai reikia vaizduoti “supermoterį“, sugebančia vienu metu pasirūpinti vaiku, savimi, šeima ir dar palaikyti idealią tvarką namuose. Idealu, jeigu finansinė padėtis leidžia pasisamdyti pagalbininkę namuose, tačiau jeigu tokios galimybės nėra – tam taip pat yra išeičių. Svarbiausia – nereikalauti iš savęs per daug.

7. Nepamiršti savo fiziologinių poreikių.

Sveikai maitintis, judėti, pamiegoti, kai miega kūdikis. Kai laisvo laiko nėra daug, tikrai neretai mamai tiesiog gaila laiko sveikesniam valgiui pasigaminti (užtenka sumuštinio ar kokio saldumyno) arba skirti laiką miegui – visada yra skubesnių ir svarbesnių darbų ar veiklų. Tik tokiu atveju, nereikia stebėtis, iš kur tas silpnumas, nuotaikos ir jėgų stygius, nervingumas.

8. Na ir nors skamba „lengva pasakyti, bet sunku padaryti“ tačiau tikrai reikia pasitelkti kūrybiškumą, siekiant rasti laiko pabūti kaip porai, net jeigu pradžioje, tas laikas bus vaikštant lauke, kol kūdikis miega vežimėlyje, ar vakarieniaujant su kūdikiu vežimėlyje ar slinge.

9. Vertinti abiems tėvams vienas kito pastangas, darbą, indėlį į šeimos gerovę. 

Lygiai kaip vyras visą dieną dirba, patiria stresą, o ne pramogauja, taip pat ir moteris su vaiku tikrai dirba, o ne tik maloniai leidžia laiką su drauge. Dažnai konfliktai kyla dėl to, kad nevertiname vienas kito indėlio ir pastangų – mama, visą dieną su vaiku namie, vakare laukia vyro kompanijos, pagalbos, paramos. Tuo tarpu tėtis, grįžta po sunkios darbo dienos, tikėdamasis pailsėti, o susiduria su papildomais reikalavimais, taip pat dažnai neįvertindamas, kad žmona su vaiku irgi nesiilsėjo.

10. Duoti sau laiko atrasti savo kaip mamos ar tėčio kelią, suprasti ir įsisąmoninti motinystės, tėvystės svarbą ir padėti tai suprasti kitiems.

Apie beprasmybės jausmą, kuris dažnai apima mamas, kurios namie augina mažą vaiką ir to darbo nuvertinimą iš visuomenės ir kitų žmonių pusės, rašiau šiame straipsnyje Apie tą keistą beprasmybės jausmą būnant TIK mama.

Nereikia tikėtis, kad be pastangų viskas savaime bus gerai. Bet kokiu atveju stengtis verta, nes tėvų tarpusavio santykiai turi didžiulės įtakos mamos savijautai bei visam psichologiniam klimatui šeimoje, taigi ir vaiko savijautai.

Rūpinkimės kiekvienas savo ir visos šeimos laime, nes laimingi tėvai augina laimingus vaikus

Ieva