Pora laukia savo pirmagimio. Laukia, ruošiasi, svajoja. Mažos kojinytės, mieli rūbeliai, graži lovytė, ramus kūdikis, miegantis glėbyje ar lopšelyje, namie – harmonija ir idilė. O išsvajotas vaikelis gimęs taip supurto, kad maža nepasirodo: bemiegės naktys, žindymo skausmas, vaiko ligos, verksmas dėl pilvuko skausmo, „darbas“ tėvais 24 valandas per parą…  O kur dar mamos hormonai, sveikimas po gimdymo, abiejų tėvų prisitaikymas prie naujo gyvenimo ritmo…

Ir taip – dažnas tų tėvų, kurių vaikai jau paaugę, to jau nelabai prisimena ar ypatingai nesureikšmina, nes žino –  visa tai laikina, praeina ir užsimiršta. Tačiau pirmą kartą tapus tėvais to laikinumo nelabai įsisąmonini. Skaityti toliau →