Tėti, tėti, kaip gera man tave turėti!

baby-84639_1280

Puslapyje Mes-tėvai yra vienas įrašas tėčiams, auginantiems dukras. Kas jį skaitė, turbūt sutiks su manimi, kad daugelis minčių puikiai tinka ne tik kalbant apie tėčių ir dukterų santykius, bet tėčio ir vaiko apskritai.

Labai dažnai rašome mamoms, kalbame daug apie mamos svarbą vaiko gyvenime. Ir taip, šia svarba niekas neabejoja. Bet ne mažiau svarbus yra ir tėtis. Esame turbūt ne kartą girdėję pasakymą, kad „sūnui tėtis – pirmasis herojus, dukrai – pirmoji meilė“ ir šis pasakymas be galo teisingas. Skaityti toliau

Apie šeimos laimę tapus tėvais

holding-hands-1149411_1920

Pora laukia savo pirmagimio. Laukia, ruošiasi, svajoja. Mažos kojinytės, mieli rūbeliai, graži lovytė, ramus kūdikis, miegantis glėbyje ar lopšelyje, namie – harmonija ir idilė. O išsvajotas vaikelis gimęs taip supurto, kad maža nepasirodo: bemiegės naktys, žindymo skausmas, vaiko ligos, verksmas dėl pilvuko skausmo, „darbas“ tėvais 24 valandas per parą…  O kur dar mamos hormonai, sveikimas po gimdymo, abiejų tėvų prisitaikymas prie naujo gyvenimo ritmo…

Ir taip – dažnas tų tėvų, kurių vaikai jau paaugę, to jau nelabai prisimena ar ypatingai nesureikšmina, nes žino –  visa tai laikina, praeina ir užsimiršta. Tačiau pirmą kartą tapus tėvais to laikinumo nelabai įsisąmonini. Skaityti toliau

Nenešiok ant rankų, nes pripras?

baby-499976_1280

Neseniai draugai susilaukė pirmagimio ir jau spėjo gauti patarimų, kaip per daug nenešioti kūdikio, nes po to nebepadės ant žemės. Kiek teko apie tai kalbėtis su jaunais tėveliais ir girdėti patarimų pačiai, kai susilaukiau pirmagimės, akivaizdu, kad mūsų visuomenėje vis dar labai gajus mitas, kad daug nešiojamas kūdikis pripranta ir tampa rankinuku“.

Iš vienos pusės galima sutikti su šiuo teiginiu: žmonės (net ir labai maži) prie gero greitai pripranta. Ir taip, kūdikiai dažnai nurimsta tik paimti ant rankų, pajutę artimą, saugų kontaktą, prisiglaudę prie mamos, tėčio ar kito artimo žmogaus. Tačiau mane labai stebina tas žmonių patarimas – „nenešiok, pripras!“.  Bet juk jeigu matome, kad kūdikėlis, pajutęs, kaip gera būti šalia mamos, tėčio, to vėliau pats prašo – kodėl to turėtume neduoti savo mylimam, lauktam, išsvajotam vaikeliui? Kodėl neturėtume jam duoti to, kas jį daro laimingą? Skaityti toliau