Vaikai visą laiką namie, o jūs bandote dirbti?

Kaip išgyventi karantino laikotarpį, derinant nuotolinį darbą ir vaikų auginimą? Kaip išlaikyti savo ir vaikų emocinį stabilumą šiuo laikotarpiu? Šis klausimas yra labai aktualus ir man pačiai. Esu organizacijos vadovė, psichologė ir trijų vaikų mama (dukros – pirmokė ir trečiokė, sūnus – darželinukas), bandau derinti visa tai ir dalinuosi, kas man padeda:

Pirmas ir svarbiausias patarimas: susimažinti lūkesčius – visose srityse

Kalbant apie darbą, svarbu suprasti, kad jeigu namie turite ikimokyklinio ar pradinio amžiaus vaikų, tai geriausiu atveju gali pavykti išlaikyti apie pusę darbinio efektyvumo (ir tai tik tokiu atveju, jeigu esate ne vienas suaugęs namie ir vaikai nors kiek gali užsiimti patys).

Nereikėtų šiuo metu iš savęs reikalauti būti idealiu keturių ar penkių specialybių atstovu viename: puikiu darbuotoju, vaiko mokytoju, tėčiu/mama, kulinaru, namų tvarkytoju. Būtų labai naudinga susitaikyti su mintimi, kad darbo 100% efektyvumu neatliksite, vaiko visų mokyklos užduočių idealiai nesužiūrėsite, sveikų pusryčių, pietų, užkandžių ir vakarienės neparuošite, idealios tvarkos kasdien namuose neišlaikysite. Tikrai nieko nenutiks, jeigu kokį kartą per dieną vietoje sveikų pietų vaikui sutepsite sumuštinį ar pasiūlysite jam pačiam užsipilti dribsnių su pienu, jis nepadarys vienos kitos mokyklos užduoties, o namuose bus kelias dienas neplautos grindys. Ir viskas su tuo yra gerai! Taip šiuo metu ir turi būti.

Savo ir visų šeimos narių emocinė gerovė – prioritetas nr. 1

Šiuo metu žmonės visame pasaulyje išgyvena amplitudę jausmų, kuriuos esame įpratę vadinti “neigiamais“ jausmais: baimę, liūdesį, nusivylimą, bejėgystę, pyktį. Žinome, kad netinkamų jausmų nėra, visi jie geri ir reikalingi mūsų išgyvenimui. Tik problema yra ta, kad dažnai nežinome, ką su tais jausmais daryti. Šių jausmų nesinori jausti ir dažnu atveju mes juos bandome nuslopinti, išstumti ir dėl to jaučiame tik daugiau streso ir pervargimo: “visko per daug“. Svarbu yra leisti sau pabūti su tais jausmais, pabandyti suprasti: Ką jaučiu? Kodėl taip jaučiuosi? Ir tiesiog pripažinti tuos jausmus, leisti jiems būti.

Pyktis yra išorinis, išvestinis jausmas. Dažniausiai po juo slepiasi gilesni dalykai: baimė, skausmas, nusivylimas, bejėgystė, o pyktis yra tarsi mūsų gynyba, apsauga nuo tų “baisesnių“ jausmų. Jeigu mes pabandome suprasti, kas slepiasi po mūsų pykčiu ir leidžiame sau jausti tuos gilesnius jausmus, pyktis iš karto išblėsta. Yra puiki technika, kurios efektyvumas įrodytas ir moksliškai: “Įvardink ir sutramdyk“. Jausmo įvardinimas leidžia įjungti mūsų analitines smegenis, kurios veikdamos nuslopina apatinių smegenų veikimą ir stipri emocija netenka savo galios, pradeda slopti. Taigi jau vien pasakymas sau: “aš labai bijau šiuo metu, nes nežinau, kas laukia ateinančiais mėnesiais“ arba “aš jaučiuosi piktas dėl visko, kas vyksta, ir negaliu to pakeisti“ yra pirmoji pagalba sau. Tas pats ir su mūsų vaikais: kai leidžiame jiems jausti tai, ką jaučia, kai padedame jiems suprasti, kas vyksta, įvardindami jų jausmus, jiems tampa gerokai lengviau.

Empatija turi didžiulę gydomąją galią. Tad būkime šiuo laikotarpiu empatiški sau ir savo artimiesiems.

Dalintis atsakomybe su partneriu

Jeigu vaikus auginame ne vienas, tampa tikrai lengviau bandyti suderinti visas atsakomybes. Abiems partneriams dirbant nuotoliniu būdu, labai svarbu yra susidaryti dienotvarkę ir pasiskirstyti darbais: tai gali reikšti, kad vienas keliasi anksčiau ir savo darbą pradeda anksti ryte, vaikams dar miegant, kitas – keliasi vėliau ir daugiau savo darbo skiria vakare, vaikams jau miegant, kitą dalį dienos, vaikų priežiūrą ar kitus darbus dalinantis per pusę. Svarbu aptarti, kuri dienos dalis, kuriam iš partnerių yra svarbiausia skubiems darbams atlikti, perspėti, kada nedūkti su vaikais, nes vienas iš tėvų turės svarbų konferencinį skambutį.

Vaikai gali pažaisti ir patys

Žaisti patiems yra tikrai dažna problema šiuolaikiniams vaikams, nes daug vaikų yra įpratę, kad su jais visą laiką užsiima tėvai, auklėtojai ar kiti suaugę, o nuobodžiaujant, neturint ką veikti, vienintelis matomas sprendimas – buvimas prie ekranų. Jeigu prisimintume savo vaikystę, kai tiek ekranų dar nebūdavo, ir dažnai nebūdavo ką veikti, prisigalvodavome visokiausių vaizduotės, kūrybinių žaidimų ir tas laikas tapdavo tikrai lavinančia, naudinga patirtimi. Dabar yra labai geras laikas to mokytis ir mūsų vaikams.

Kas gali padėti:

  • Skyrimas nedalomo dėmesio, emocinio rezervuaro pripildymas prieš paliekant vaiką pažaisti vieną. Pabūti su vaiku 10-15 minučių prieš einant dirbti savo darbų ir skirti jam visą savo dėmesį: pažaidžiant kartu, apsikabinant, parodant kaip smagu stebėti jį žaidžiantį, kokia įdomia veikla jis užsiima. Vaikas gaus jam reikiamo dėmesio, pripažinimo, kad jo veikla yra svarbi, įdomi, o tai ženkliai padidins tikimybę, kad jis išbus ir pažais vienas 20 minučių, pusvalandį, o gal ir ilgiau. Tik čia svarbu turėti tinkamus lūkesčius priklausomai nuo vaiko amžiaus ir ankstesnės patirties. Jeigu vaikui 2, 3 ar 5 metai, tas laikas, kiek jis pažais vienas gali būti tikrai neilgas, tačiau su laiku ilgės. Svarbu, kad pasidžiaugtume kartu su vaiku, kad jam pavyko!
  • Vyresniems vaikams nereikia skubėti siūlyti veiklų ir pramogų, kai tik jie pradeda nuobodžiauti. Pagalvoti kartu su vaiku ir aptarti įvairias idėjas, ką jis galėtų veikti šiuo metu ir rasti sprendimą jo neprimetant. Daugiau įvairių veiklų idėjų galite rasti čia. 

Sumažinti savo lūkesčius dėl ekranų

Psichologai, neurologai ir kiti specialistai rekomenduoja riboti vaikų praleidžiamą laiką prie ekranų pagal jų amžių dėl įvairių svarbių priežasčių. Tačiau dabartinis laikas yra toks, kuomet lūkesčius ir taisykles šioje srityje galima sušvelninti. Todėl, kad derinant tėvams užgriuvusias atsakomybes šiuo metu, tikrai gali būti geresnis sprendimas turint svarbų darbinį skambutį ar kitą skubų reikalą, tiesiog įjungti vaikui edukacinį filmuką nei imtis už galvos ir bandyti persiplėšti per pusę tiesiogine šio žodžio prasme (be to žinome, kad emocinė mūsų būsena tokiais atvejais gali pasidaryti itin sudėtinga 🙂 ).

Tačiau net ir kalbant apie ekranų naudojimą, galima šį palengvinimą išnaudoti taip, kad būtų daugiau naudos nei žalos. Pavyzdžiui:

  • Video skambutis su seneliais ar kitais artimaisiais, kurie yra galbūt laisvesni tuo metu;
  • Video įrašas, kaip vaikas skaito ar pristatinėja kokią nors temą (pvz. veda pamokėlę) – t.y. jis pats kuria video;
  • Smagūs skaičiavimo, skaitymo ar kiti edukaciniai žaidimai;
  • Klausymasis nuotolinių skaitomų pasakų, kurių šiuo metu tikrai galima rasti socialinėje erdvėje;
  • Daugiau idėjų rasite čia.

Svarbu turėti galimybę pabūti vienumoje

Iš vienos pusės, šiuo metu kaip niekada yra svarbus smagus laikas kartu: bendra vakarienė su aptarimu, kaip kiekvienam praėjo diena, kaip jautėsi; įvairūs stalo ir kitokie žaidimai, skatinantys bendrumą, teigiamas emocijas, tačiau taip pat labai svarbu kiekvienam turėti galimybę bent kažkiek laiko per dieną pabūti vienumoje, tyloje, su savimi, taip, kaip tuo metu norisi.

Pirmiausia, svarbu susiorganizuoti tokio laiko sau, tėvams, netgi jeigu tas laikas būtų tik tada, kai visi sugula į lovas vakare, ar anksti ryte prieš visiems keliantis, tačiau taip pat svarbu, kad tokio laiko turėtų ir kiekvienas iš vaikų. Jeigu vaikai dalinasi vienu kambariu, tai gali būti sudėtingiau įgyvendinti, tačiau galima tartis ir planuoti, kada vienam ar kitam vaikui bus suteikta galimybė pabūti kambaryje vienam, visai šeimai tuo metu išeinant į kitą kambarį ar į lauką.

Tai yra labai svarbu ir galvojant apie vaikų tarpusavio konfliktus. Pavyzdžiui, jeigu tarp vaikų yra didesnis amžiaus skirtumas ir mažasis labai nori daugiau žaisti su vyresniuoju, o vyresnėliui norisi pabūti vienam, galima susitarti su vyresniuoju: “Žiūrėk, pažaisk dabar pusvalandį su broliu, nes jam tai labai svarbu, jis labai tave myli ir nori tavo dėmesio, tačiau likusią dieną aš pasirūpinsiu, kad jis tau netrukdytų“. Broliai ir sesės dabar kaip niekada daug laiko praleidžia kartu, tad jų konfliktų tikrai gali padaugėti, tačiau jeigu padėsime jiems turėti kiekvienam savo erdvę (net jeigu reikia ir tame pačiame kambaryje), laiko vienumoje ir padėsime jiems išsiaiškinti, kai konfliktai iškyla, šis laikas gali kaip tik būti proga jų ryšiui sustiprėti.

Patarimų, kaip išbūti šį laiką, kaip padėti sau šiuo metu galima rasti daug ir įvairių. Bet svarbiausia, mano manymu – leisti sau jausti tai, ką jaučiu, nereikalauti iš savęs per daug, priimti netobulumą, pagalvoti, kaip galiu palengvinti šį laiką sau ir savo šeimai, kokios išorinės pagalbos man gali reikėti ir, jeigu įmanoma, ja pasinaudoti. Sumažinus lūkesčius sau ir artimiesiems bei rūpinantis pirmiausia tuo, kas tikrai svarbiausia – jau yra pirmi ir patys svarbiausi žingsniai.

Kviečiu pažiūrėti ir paklausyti – Mano pokalbis apie tai su studijos “Vilkės namai“ įkūrėja Egle Auškalniene

Kantrybės ir stiprybės!

Ieva

2 komentarai “Vaikai visą laiką namie, o jūs bandote dirbti?

  1. Daiva 20 balandžio, 2020 / 1:03 pm

    Ačiū už naudingą straipsnį. Auginame su vyru 4 metų (beveik jau 5) mergaitę ir abu dirbame šiuo metu iš namų. Man darbas iš namų nėra nauja patirtis, nes aš iki karantino dirbau didžiają savaitės dalį iš namų. Skirtumas toks, kad tuomet namuose būdavau viena: vaikas darželyje, vyras – ofise. Visus Jūsų aprašytus patarimus intuityviai pritaikėme prasidėjus karantinui. Mano klausimas toks – o kaip dėl darbdavio reikalavimo, kad darbas karantino metu vyktų pilnavertiškai? Nes, jeigu taip negebu dirbti, tai man buvo pasiūlyta fiksuoti prastovas arba imti biuliotenį. (FYI: Dirbu pagal darbo sutartį, pilną dieną, fiksuotas atlyginimas.) Aš jaučiuosi bejėgė bandydama tempti geros darbuotojos vežimą, kai prie jo prikabinti ir kitų pareigų vežimai: mamos, virėjos, tvarkytojos ir kt. Aš jaučiu nusivylimą vadovu, kuris tokiomis aplinkybėmis reikalauja/tikisi, kad bus dirbama įprastai. (FYI: Vadovas past turi 3 vaikus, iš kurių du mokyklinio amžiaus, o vienas – darželinukas.)

    Patinka

    • ievasuipe 20 balandžio, 2020 / 9:05 pm

      Daiva, ačiū už klausimą! Iš tiesų, tikrai sunku, jeigu vadovas negali sumažinti savo reikalavimų darbuotojams, auginantiems vaikus šiuo laikotarpiu (bet tai gali būti taip pat dėl įvairių priežasčių: nesupranta, nežino, o gal tiesiog situacija neleidžia toleruoti mažesnio darbuotojų efektyvumo). Tuomet kas gali padėti, tai visi toliau straipsnyje išvardinti patarimai: visų atsakomybių dalijimasis su partneriu, dienotvarkė, vaiko mokymas kiek įmanoma pažaisti pačiam, prigalvojimas įvarių įtraukiančių veiklų, kas leistų jums nors porcijomis padirbėti, susitaikyti su ne idealia tvarka namuose, ne visada sveikais ir karštais patiekalais ir t.t.

      Normalu, kad suderinti visko nepavyks, tad bandant dirbti pilnu efektyvumu, kažkokios kitos sritys nukentės. Svarbiausia – kad tai nebūtų emocinė jūsų ir šeimos narių gerovė. Leiskite sau jausti ir pyktį, ir nusivylimą, kad tenka plėšytis, pabūkit su tais jausmais, paanalizuokit, kas kelia stresą. Leidus tiems jausmas būti, pripažįstant juos, jie pradeda blėsti. Sąmoningumas, suprantant kas vyksta, padeda reguliuoti jausmus ir išvengti, kad tai išvirstų į jausmą “visko per daug” ir norą galbūt net “išsikrauti” ant šeimos narių (kas dažnu atveju būna).

      Patinka

Komentuoti: ievasuipe Atšaukti atsakymą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s