Kodėl man niekas to nepasakė anksčiau? O gal sakė, tik negirdėjau? Gal bandė pasakyti, bet nesiklausiau?
O galbūt yra tai, ką gali sakyti nesakę, bet neišgirsi niekaip, kol pats tam tikrų dalykų neišgyvenai?
Šį klausimą „ir kodėl niekas man to nepasakė anksčiau?“ girdžiu gana dažnai: iš draugių, turinčių vaikų, kitų moterų, neseniai tapusių mamom, aiškiai prisimenu, kaip tą klausimą kėliau pati.
Visada buvau įsitikinus, kad mano sunkumai su pirmagime ir krūva tokių klausimų kilo todėl, kad gimdžiau gana jauna, kad aplinkoje neturėjau daug draugių, auginančių vaikus. Bet panašu, kad tam tikrų atsakymų ir informacijos pradedi ieškoti tik tada, kai su tam tikru klausimu ir problema susiduri. Ir labai pasiseka, jeigu dar būna ne per vėlu.
Gimus pirmagimei, pirmas šokas mane ištiko dar gimdymo namuose. Tada aiškiai atėjo suvokimas, kad ne tik gimdymui reikėjo ruoštis, o labiau orientuotis į tai, kas bus po to – žindymas. Tada kėliau daugybę klausimų: “Kodėl niekas nesakė, kad skaudės?“, “Kodėl niekas nepasakė, kad reikia rimtus mokymus praeiti, kad suprastum kaip tą tinkamai daryti?“, “Kodėl tas vaikas dieną naktį manęs nepaleidžia?“, “Ar jai viskas gerai? Ar tikrai valgo? Ar nebadauja?“. Aš buvau tikrai naivi ir įsivaizdavau, kad žindymas yra moters genuose užprogramuotas dalykas ir viskas puikiai pavyks savaime. Dabar žinau, kad tokia buvau ne viena. Ir labai pasisekė toms, kurioms dar laukimosi metu kas nors parekomendavo gerus žindymo kursus ar bent jau gerą knygą!
Toliau kilo klausimai apie vaiko miegą. “Kodėl ji keliasi kas valandą, o kartais ir dar dažniau?“, “Kodėl ilgai miega tik ant rankų ir prie krūties? Kaip ją nuo to atpratinti?“, “Kodėl paguldžius į lovytę iš karto pabunda?“, “o ar tikrai blogai jeigu ji miegos su mumis lovoje?!“ Galiausiai pavargau ir pasiguldžiau per vidurį – išmiegojo ištisas penkias valandas! “Kodėl man niekas nepasakė, kad kūdikiui miegoti šalia mamos ne tik kad galima, bet net ir labai reikalinga?“
Galiausiai pasikeitę moters ir vyro santykiai, gimus vaikučiui. Kodėl niekas neperspėjo, kad gimus vaikui, reikės ypatingo vienas kito supratimo, palaikymo, priėmimo? Kad tai kas su mumis vyksta – normalu, dažna ir netgi turi savo pavadinimą: “Pirmojo vaiko gimimo krizė“?
Ir dar daug visokių mitų, abejonių, baimių, klausimų. “Ar viskas čia gerai? Ar taip turi būti? Ar tai normalu?“
Kaip tik ruošiuosi seminarui būsimiems tėveliams. Ir nors visoms situacijoms iš anksto nepasiruoši ir būti tėvais pilnai išmoko tik pati tėvystė, tačiau norėtųsi pagelbėti nors dalinai ir pateikti kuo išsamesnį sąrašą situacijų, kurioms reikia pasiruošti ir pasidomėti, kol dar yra laiko. Kad kūdikio auginimas keltų mažiau streso ir sunkumų.
Būtų nuostabu ir būčiau be galo dėkinga, jeigu komentaruose ar asmenine žinute, pasidalintumėte, su kokia situacija susidūrus, auginant pirmagimį, pasakėte ar pagalvojote: “ir kodėl man to niekas nepasakė anksčiau?!“
Esu įsitikinus, kad bus dėkingi ir būsimieji tėveliai 🙂
Mes - tėvai 
Kodėl man niekas nepasakė, kad toks paprastas dalykas kaip pusryčiai ar vakarienė kartu (vienu metu!) su vyru taps prabanga?
… kad pirma mėnesį vaikui neįdomu jokie migdukai ar žaisliukai? Tik tėvai reikalingi.
… kad vaiko reikia ne tik laukti ir norėto, bet ir pasiruošti stipriai psichologiškai abiems(!) tėvams?
PatinkaPatinka
Labai ačiū, kad pasidalinote!
PatinkaPatinka
Kodėl man niekas nepasakė, kad ne visi vaikai ramiai guli vežimėlyje ar mėgsta būti vežiojami lauke? (tiesa, tai pasikeitė, kai išmoko vaikščiot ir suprato, kad tas vežimas visai patogus daiktas, ta prasme, kad pačiam eit nereikia 🙂 iki tol vežimas buvo tik kaip vežiojama lova);
Kitas mane “ištikęs“ dalykas buvo žmonių ilgesys, toks tikras noras tiesiog pabendrauti gyvai apie darbus, tai kas vyksta anapus už mano buto sienų;
Tas pasimetimas laike, kai nežinai nei kokia savaitės diena, nei kelinta valanda, bet gali pasakyti tiksliai kiek dienų tavo vaikui, kiek kartų jis šiandien sisiojo ir valgė :);
Paskutinis susivokimas buvo, kai pagaliau įsisamoninau, kad mama vaikui yra nepakeičiamas asmuo ir nereikia nuo pirmų mėnesių ar dienų mėginti “įbrukti“ vyrui šio vaidmens dalį, nes jis pats puikiai, palaipsniui sukurs santykį su vaiku ir bus jam tėtis, o ne mamos pakaitalas.
PatinkaPatinka
Dėkoju, kad pasidalinote!
PatinkaPatinka
Vos nenušokom nuo proto, kai su naujagimiu patekome pas fobijų pilną pediatrę. Kai pakeitėme gydytoją – viskas tapo daug aiškiau ir paprasčiau – jis ramiai reagavo ir palaikė, o ne siuntinėjo per visas instancijas su naujagimiu ir nerašė krūvos receptų antibiotikams. Tiesiog buvo jautri kūdikio oda ir patarimas kasdien maudyti su muilu, gautas klinikose buvo visai netinkamas. Taigi… kodėl niekas nepasakė, kad yra smarkiai klystančių ir didelių baimių savo profesinėje srityje turinčių kūdikių-vaikų gydytojų.
Kitas momentas – pienuko trūkumas… turėjau sekti kiek naujagimis išgeria (sverti prieš maitinimą, po maitinimo ir taip savaitę dieną-naktį). Kažkaip niekam nešovė į galvą, kad tai buvo dėl baisaus mano streso. 1)Pradžioje žindymo skausmas, kodėl niekas jokioje knygoje – o perskaičiau jų ne vieną – net neužsiminė? Na, pasirodo, kad būna – sakyčiau pasitaiko – kad žindymo pradžia būna neskausminga (turiu vieną tokią draugę). Kai skauda – patiri stresą, 2)kai pradeda kontroliuoti kiekvieną mililitrą pienuko – stresas tik didėja. Reikėjo atsipalaiduoti, nurimti, pabūti daugiau namie su kūdikiu, o ne lakstyti per gydytojų kabinetus (kur mus siuntinėjo pirmoji vaikelio gydytoja).
Nei viena žindymo specialistė ar patarėja (telefonu) net nenutuokė, kad didelis stresas patiriamas ir tada, kai 3)nepalaiko vyras, arba dar blogiau – iš baimės, kad kažkas negerai JO kūdikiui, 4)puola mamą. Aišku, ne visoms pasitaiko toks vyro elgesys, bet irgi niekas nekalba apie psichologinį smurtą – juk naujagimis namie ir smurtas nesuderinami – deja taip būna (kalbu apie psichologinį, nors gal būna ir kitoks). Ir tai ne todėl, kad vyras absoliutus asocialas – tiesiog tai silpnas, bejėgiškumo pilnas jaunas tėvas, bijantis dėl savo pirmagimio sūnaus. Ir žinoma vienas ką gali kaltinti dėl visko – kūdikio mama.
PatinkaPatinka
Ačiū už tokį išsamų pasidalinimą!
PatinkaPatinka
tam jaunam, bejėgiškumo pilnam tėčiui irgi niekas nepasakė, kas bus. Ir jam taip pat sunku. Tik, skirtingai nei mamos, tėčiai neturi privilegijos skųstis.
PatinkaPatinka
Kodėl niekas nepasakė, kad l pagimdžius pradės taip svyruoti mano hormonai, kad pati nesuprasiu kas su manim darosi? Man pačiai su savimi buvo sunku, o ką kalbėti apie vyrą?
Kodėl niekas nepasakė, kad maitinant pačiai gali tekti imtis įvairių dietų, ir gana drastiškų mitybos pokyčių, dėl poveikio vaikui ( pilvo pūtimas, atpylimai)… jokių pieno produktų, bananų, glitimo, kiaušinių, pomidoru, daugumos daržovių ir pan… o tai ką valgyti???
PatinkaPatinka
Kodėl niekas nepasakė, kad pirmas dvi savaites pati jausiuosi kaip sudaužyta ir neturėsiu jėgų net vaikelio su vežimu išvežti į lauką? Man gimdymas praėjo gan greitai, tačiau teko įkirpti, todėl pirmąsias dvi savaites gerokai skaudėjo tarpvietę. Galbūt, pati kalta, nes jau antrą dieną atsisėdau, kai nepavyko vaikelio pamaitinti gulint, nors daktarai sakė nesėsti. Niekuomet prieš gimdymą negalvojau, kad pati po jo jausiuosi prastai, visos mintys buvo susikoncentravusios į mažylį, ko jam reikės, maitinimą ir pan., bet ne apie save. Galvojau, kaip bus smagu po gimdymo, nebebus pilvo, kuris paskutines nėštumo dienas buvo tikrai didelis ir sunkus ir kaip bus gera supti mažylį 🙂
PatinkaPatinka
Kodėl niekas nesakė, kad galima laimingai gyventi be vaikų, ir tai nėra vienaragis po vaivorykšte, kaip kad visi apsisisioja nuo jų ? Kodėl niekas nesakė kad galima mėnesį praverkti iš skausmo zindant, su taisyklingu apziojimu? Kodėl niekas nesakė, kad yra tokia hyperlaktacija? Kodėl niekas nieko
nesakė… Mokėjo tik džiaugtis, o ne padėti, siūlyti ieškoti pagalbos jeigu matė kaip blogai buvo..
PatinkaPatinka
Kodėl niekas nepasakė, kad pirmas tariamas žodis bus ‘tete’, o ne ‘mama’? Dabar juokinga prisiminus kaip laukiau to ypatingo žodžio…. O vaikas mokėsi kalbėti kitais skiemenimis ir ‘ mamyte’ pradėjo mane vadinti sąmoningai išmokytas močiutės beveik sulaukęs dviejų metukų. Ir išvis pirmieji du mėnesiai buvo be jokio atgalinio atsako – tik miegas, zirzimas ir buteliukas (su krūtine taip ir nesusidraugavo), tik po dviejų mėnesių lyg galų gale suvokęs, kad visą laiką yra su mama, sūnus įstengė šyptelti, taip parodyti, kad įvertino visas pastangas. To šyptelėjimo užteko galų gale nuimti visą įtampą ir stresą.
PatinkaPatinka